BIČIULIS


<Milda MEDŽIOKALNYTĖ>

Praeitą trečiadienį tytuvėniškiai bei Vlado Kalvaičio gerbėjai iš gan toli gausiai rinkosi į Tytuvėnų kultūros namus, kur vyko Vlado knygos „Sustiprinto režimo barakas“ pristatymas. Kaip akcentavo gražų renginį vedusi Nijolė Saimininkienė, tai knyga „tiems, kurie TEN ir liko, tiems, kurie buvo TEN ir grįžo, tiems, kurie nebuvo, kad niekada TEN nebūtų.“

Susirinkusieji pasidžiaugti nauju, tačiau jau pripažinimą spėjusiu pelnyti Vlado Kalvaičio novelių romanu „Sustiprinto režimo barakas“ taip ir išsiskirstė nesusitarę, kaip reikėtų tiksliai apibūdinti šį romaną? Tytuvėnų gimnazijos mokytoja Zenta Mačiulaitienė sakė, jog tai yra kūrinys, kuris labai reikšmingas visoms kartoms: senajai kartai- kad prisimintų jaunystę ir tuos įvykius, tuos istorinius sukrėtimus, kuriuos jiems teko patirti. Viduriniajai kartai- kad geriau suprastų gyvenimo kainą, o jaunajai kartai ši knyga tiesiog formuoja požiūrį į praeitį, į tautos istoriją. Monika Žukauskaitė šios knygos funkcijas bandė sutalpinti į tris „E“: edukacinę, estetinę ir emocinę. Alma Monkauskaitė sakė, jog tai – aukštoji tremties literatūra, Tytuvėnų gimnazijos maironiečiai – jog tai yra tiesiog istorijos vadovėlis, tik labai vaizdžiai parašytas, o Algis Krutkevičius paprašė nepamiršti tos dienos kaip kultūrinio reiškinio… Tiesa, buvo šventėje ir politikų, kurių vienas labai išgyrė knygą už gražią kalbą, vaizdingą žodį, nors prisipažino, jog knygos dar… neskaitė.

V. Kalvaitis „Sustiprinto režimo baraką“ rašė apie 20 metų. Gal net ne rašė, o kaip jis pats sako, gimdė, nes reikėjo iš naujo atgaivinti skaudžius išgyvenimus, prisiminimus, o tai reiškia, jog reikėjo vėl viską išgyventi iš naujo ir gal net aštriau nei anuomet. Reikėjo viską išvilkti iš atminties, iš giliausiai užkištų sąmonės kampelių, nes iš lagerio jokių užrašų neparsinešė. Kita vertus, jautė Vladas, kad su šia knyga jis nusimes didžiulę gyvenimo naštą, kuri visą gyvenimą slėgė, ėjo kartu.

„Nemuno“ savaitraščio redaktorius Viktoras Rudžianskas pasidžiaugė, jog jam teko laimė būti net trijų V. Kalvaičio prozos knygų leidėju ir sakė, jog jis nėra nieko geresnio skaitęs per visą Nepriklausomybės laikotarpį, o ir iš viso tokių žodžio meistrų ne tiek jau daug ir esama, nebent, sakė, Juozas Baltušis. „Atsimenu, Atgimimo priešaušryje kalbėjo: kai gausim Nepriklausomybę, mūsų rašytojai tokių dalykų iš stalčių ištrauks… Neištraukė. Ištraukė vienintelis Kalvaitis. Gaila, kad tai padarė jis gan vėlokai, nes šiandien jau galėjo būti pripažintas. Bet, be abejo, geriau vėliau, negu niekada“. Tačiau pripažinimas yra toks dalykas, kuris dažniausiai ateina greitai, arba neateina niekuomet, tik gan retais atvejais tai įvyksta po šimtmečių. V. Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“, nors dar tebekvepiantis spaustuvės dažais, jau nestokoja dėmesio. Jis ypatingo dėmesio sulaukė šiųmetėje Knygų mugėje, pelnė Žemaitės ir L. Dovydėno premijas. Literatūrologai jau pasiūlė šį romaną išversti į anglų kalbą ir dovanoti jį pasaulio istorikams. „Sustiprinto režimo barakas“ jau šiandien lyginamas su B.Sruogos „Dievų mišku“, D. Grinkevičiūtės „Lietuviais prie Laptevų jūros“, A. Solženycino ar H. Mueller kūryba. Toks pripažinimas autorių vėl tarsi spiria į dienos šviesą ištraukti ir kitas stalčiuose dar tebetūnančias noveles, kurių labai laukia skaitytojai. Gal todėl dailininkė Danguolė Žukauskienė ir dovanojo Vladui savo pačios pagamintą knygą, kurią prirašyti būtina jam pačiam, nes „rašytojas – tai jūs“. O kad rašant nepristigtų jėgų, Emilija Rudzevičienė jam padovanojo augalo iš TEN vazonėlį, kuris tremtiniams buvo ir maistas, ir vaistas. „Čeremša“,– atpažino augalą Vladas. Tytuvėnų gimnazijos moksleivė Simona Katavičiūtė, atmintinai padeklamavusi net visą novelę apie šiaurės pašvaistę, įtikino net patį V. Kalvaitį kūrinio kalbos grožiu, nors kartu salė negalėjo atsistebėti ne tik Simonos atmintimi, bet ir aktoriniais gebėjimais.

Gėlių glėbiais apipylę Vladą, jo kūrybos gerbėjai siūlė jį laikyti nacionaliniu turtu, viena mokytoja sakė didžiuojasi, jog turi laimę gyventi Rūtų gatvėje ir būti tokio garbaus žmogaus kaimynė. „Baikit, Rūtų gatvėje yra garbesnių – Jono Jagmino namas…“– bandė prieštarauti Vladas, bet salę sudrebino susirinkusiųjų juokas.

V. Kalvaitis ir sodrus humoras – neatsiejami, todėl ir knygos pristatyme netrūko sveiko juoko, šmaikščių Vlado pastebėjimų. Kai jam linkėjo meilės, jis svarstė, jog jam užtektų ir tokios moters, kuri sutiktų jo lazdą nešioti, kai prireikė suskaičiuoti, kiek metų jis jau Tytuvėnuose, Vladas prisipažino, jog jam kiekvieną rugsėjį pradeda skaudėti sąnarius. Tikriausiai, todėl, jog jis su mama, dar vaikas būdamas,  iš Tytuvėnų į Šiluvą keliais ropojo. Todėl dabar, kai tik Šilinės, taip sąnarius ir suskausta. O galop V.Kalvaitis paskaitė savo mėgstamiausią poemą, Maironio „Čičinską“, po ko nuoširdžiai pasidžiaugė, jog yra dalykų, kurie net šimtmečius nekinta, yra stabilūs. Juk ir šiandien pilna Lietuva tokių čičinskų, tik jų kažkodėl net perkūnas nebetrenkia, jie, didžiausių niekšybių pridarę, nesimuša į krūtinę, jog yra kalti. Dar metai, kiti, ir Čičinskas, žiūrint į šiandienos tautos išrinktuosius, bus netgi teigiamas herojus.

N. Saimininkienė, keldama tostą už V.Kalvaitį, prisiminė jaunystėje girdėtą abchazų legendą: šioje tautoje gimus vaikui iš kalnų nusileidžia džinas ir naujagimį pabučiuoja. Jei pabučiuoja į galvą, jis bus protingas, jei į koją – eiklus, gal sportininkas, jei į ranką, labai darbštus, jei į krūtinę – jautrus, mylintis ir t.t., ir pan. „Į kur džinas mūsų Vladą bučiavo, jei jam šitiek daug duota?“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA