BIČIULIS
{lang: 'lt'}

Alvydas GEŠTAUTAS

Rytoj, Tarptautinės mokytojų dienos proga, pedagogams bus dovanojamos gėlės, jiems skirtus posmus deklamuos mokinukai, gražiausius žodžius tars politikai, tėvai, verslininkai, įvairių profesijų atstovai. Jaunosios kartos ugdytojams bus sakoma, kad be jų nuoširdaus darbo neatsiranda pasaulyje nei medikas, nei inžinierius, nei karininkas, nei prezidentas, nei poetas, nei teatro ar kino žvaigždė. Tuo trumpalaikis mokytojų pagerbimas ir baigsis. Iki kito karto. Iki vėlyvo pavasario ar ankstyvos vasaros. Iki to laiko, kai gimnazijose, mokyklose nuaidės paskutinis skambutis. Tada vėl mokytojai gaus glėbius gėlių, klausysis padėkos žodžių. Tik neaišku, ar jie rytoj ir pavasarį bus tariami nuoširdžiai, ar dirbtinai su vaidybos elementais, tik atiduodant duoklę madai.

Taigi, mes prisimename dažniausiai pedagogus tik vienos kitos šventės proga. Ir tiktai žodžiais, o politikai – dešimtmečiais neišpildomais pažadais dėl mokytojo prestižo atkūrimo visuomenėje. Pedagogai yra blaškomi lyg lapai rudens vėjo. Jie nejaučia nei savo veiklos, nei materialinio aprūpinimo stabilumo. Kiek per dvidešimt septynerius nepriklausomybės metus buvo valdžių, tiek kartų buvo kalbama apie švietimo reformą. Nepasakysi, kad valdžios nieko nedarė. Vienos bandė kurti tautinę mokyklą, kitos – profiliuotą mokymą, po to panacėja nuo visų problemų tapo mokinio krepšelis. Reformą žada ir ši Vyriausybė. Ji gyvuoja beveik metus. Bet permainų turinio neatskleidžia. Gal nežino, nuo ko pradėti? Premjeras Saulius Skvernelis pasakė: pirmiausia reikia švietimo reformos, o po to tik kalbėti apie pedagogų atlyginimų didinimą. Bet kyla klausimas, ar bebus kam įvykdyti permainas? Jau dabar ne tik šalyje, bet ir rajone susiduriame su ikimokyklinukų auklėtojų, matematikų, fizikų, chemikų, kitų dalykų mokytojų, socialinių pedagogų, psichologų stygiumi.

Šiemet pagrindinė Lietuvos mokytojų rengimo įstaiga – Edukologijos universitetas – nesurinko pirmakursių ne tik į fizikos, chemijos, matematikos, bet ir į anksčiau didele atranka garsėjusią istorijos specialybę. Neseniai vienoje televizijos laidoje visi kalbinti abiturientai sakė, kad nei jie patys, nei jų draugai nesiruošia sieti savo gyvenimo su pedagoginių specialybių studijomis. Jaunuomenė sakė, jog mokytojo profesiją rinksis nebent nepatekusieji į kitas studijas.

– Kai aš mokiausi mokykloje, mums mokytojas buvo autoritetas, jo žodis – šventas. Apie šiandieninius mokinius to nepasakysi,– kalba prieš 36 metus mokyklą baigęs ir pats pedagogo duonos ragavęs meras Vaclovas Andrulis.

Pratęsdami šią mintį, galime pridurti anekdotu tapusį posakį, kad visi lietuviai išmano tris dalykus: mediciną, švietimą ir krepšinį. Mokytojus gniuždo ir visuomenės neprofesionalūs, neargumentuoti komentarai. Keisčiausia, kai girdi turginius tauškalus apie mokytojus iš valstybės politikų lūpų. Jie kalba apie švietimo sistemos reformą, bet neturi žalio supratimo, kaip ir ką reformuoti. Tad ir nesistebėkime, kad mūsų mokinių skaitymo, rašymo ir kiti įgūdžiai neatitinka tarptautinių standartų.

Sakykite, ar normalu, jei fizikos mokytojas, norėdamas „susikrapštyti“ krūvį, už kurį uždirba apie 500 eurų, yra priverstas darbuotis trijose mokyklose ir dar iš savo algos dengti kelionės išlaidas? Be to, kelionės negailestingai ryja laiką, kurį galima skirti tobulėjimui. Ar iš tokio atlygio įmanoma auginti, į mokyklą leisti vaikus, normaliai sutvarkyti buitį, rūpintis savišvieta? Pedagogui jau seniai prabanga tapo turtinti asmeninę biblioteką, nuvykti į spektaklį, koncertą.

Kažkodėl mes neskaičiuojame mokytojų dirbtų viršvalandžių. Jei jam besiruošiant užverti mokyklos duris ateis mokinio mama ar tėtis, pedagogas nepasakys, kad jo darbo valandos baigėsi. Niekas jam nemoka ir už praleistą laiką posėdžiuose, pasitarimuose. O rajono politikai už tai pinigus gauna, nors dažnas posėdyje net žodžio neištaria. Netgi už darbą komisijose, kuriose vertinamos nacionaliniu mastu mokinių žinios, įgūdžiai, pedagogai negauna atlygio kaip ir už darbą savaitgaliais, švenčių dienomis, kai per jas su mokiniais dalyvauja ekskursijose, olimpiadose, varžybose.

Kai kas sako, girdi, mokytojai negali skųstis gyvenimu, nes du mėnesius atostogauja.

Bet kiek mokytojų už atostoginius gali išvykti į tolimesnę kelionę, pailsėti ilgesnį laiką kurorte, gyventi normaliame viešbutyje? Priešingai, atostogos dažnai skiriamos papildomam uždarbiui. Net mūsų rajono ryškiausios švietimiečių asmenybės važiuoja į užsienį uždarbiauti. Ir mokytojo metodininko ar eksperto titulas negarantuoja oraus gyvenimo. Tokius vardus turintys pedagogai per vasaros atostogas dirba nelabai kvalifikuotą darbą užsienyje, ir jų uždarbis ten gerokai viršija bendras pajamas per mokslo metus. Dažnas likęs namuose savo ar artimųjų ūkyje augina daržoves, šeria kiaules, lesina vištas, melžia karves.

Praėjusiais mokslo metais į Vokietiją išvyko vienoje mūsų rajono gimnazijoje dirbęs fizikos ir informatikos mokytojas. Gimnazijoje jis uždirbo apie 500 eurų. Dabar mokytojas svečioje šalyje vien 500 eurų gauna už du vaikus. Darbuojasi gamykloje ir mokosi vokiečių kalbos. Jo svajonė – dirbti mokytoju. Vokietijoje mokytojas, dirbdamas normaliu krūviu, uždirba apie 2700-2800 eurų. Kainos Lietuvoje ir Vokietijoje panašios. Pastarojoje kai kas kainuoja pigiau.

Nežinau, ar Lietuvoje yra profesijų, kurių atstovai būtų kontroliuojami taip, kaip pedagogai. Jų vedamas pamokas, įvairius renginius stebi mokyklų vadovai, savivaldybės valdininkai, Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai. Įsivaizduokite, kaip jaustųsi chirurgas, jei operacijos metu spoksotų ligoninės direktorius, savivaldybės gydytojas ar Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas? Sutikite, nejaukiai. O pedagogo kontrolė – normali. Vadinasi, juo nepasitikima. Kai nepasitikima, mažėja ir kūrybiško darbo motyvacija.

Lietuvos istorija liudija, kad mes mokytojus vertiname tik istorinių lūžių akimirkomis. Taip buvo prieš šimtmetį, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Taip buvo prieš 30 metų, kai kūrėsi Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į Nepriklausomybės atkūrimą. Šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atliko mokytojai. Daugelis dar prisimename, kad Sąjūdžio rajono iniciatyvinėje, jo rėmimo grupėse dominavo mokytojai. Ir mūsų rajoną Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime, paskelbusiame Nepriklausomybės atkūrimo aktą, atstovavo mokytojas iš Kelmės Antanas Račas.

Neužmirškime, kad nuo mokytojų priklauso ir mūsų valstybės ateitis. Todėl jiems skirkime didesnį dėmesį ne tik per šventes, bet nuolat. Šis dėmesys turi būti ne tuščias, paremtas vien bendromis frazėmis, o pagrįstas prasmingu turiniu. Tik tuomet galėsime kalbėti ne apie lozunginį, o tikrą mokytojo prestižą.

{lang: 'lt'}

4 Komentarai(ų)

  • Mokytoja parašė:

    Gražiai parašyta…ir apie dovanojamas gėles, ir apie sakomus gražius žodžius (ypač prieš rinkimus), ir apie pagarbą, tiksliau NEPAGARBĄ…ir apie atlyginumus…, ir apie pamokų tikrinimą…Man visada juokinga, kai žiūriu į statybininkus ar kitokius darbininkus – dažniausiai ten – vienas dirba, o du ar trys prižiūri. Taip ir su mokytoju, turbūt beribis nepasitikėjimas prives prie to, kad vieno mokytojo vedamą pamoką stebės kokie trys stebėtojai, ir dažnai patys seniai nebeturintys jokio ryšio su mokykla. Juokinga ir labai graudu. O dar labiau gėda.

  • Ačiū parašė:

    Dėkojame už puikų straipsnį!

  • Buvęs pedagogas parašė:

    Pirmą kartą geras ir teisingas straipsnis! Ypač apie stebėtojus ir tikrintojus, kurie sėdi (jau per ilgai) raudoname pastate ir įsivaizduoja, kad yra visų sričių specialistai ir asai…

  • Dar mokytoja parašė:

    Puikus straipsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA