BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

Kaimo gyventojams žiema yra atokvėpio metas, bet šito nepasakysi apie Kukečių seniūnijos Lupikų kaime gyvenantį Rimantą Paunksnį. Užsukusi į drožybos amato puoselėtojo namus, Rimantą radau pačiame darbų įkarštyje.

Planus koreguoja sveikatos problemos

1953 metais gimusio R. Paunksnio gimtinė – prie Dusetų, šalia Sartų ežero. Vėliau Rimanto tėvai persikėlė gyventi į Šiaulius, kur formavosi ir būsimo tautodailininko pasaulis. Vaikinas įstojo mokytis į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, tik jo baigti neleido pašlijusi sveikata. Ilgokai kentęs sąnarių skausmus, dvidešimtmetis vaikinas pirmąjį darbą susirado tuometinėje Panevėžio „Tulpėje“, kur buvo gaminami dirbiniai iš medžio. Bet vos po metų nedidelė įmonė buvo uždaryta, o Rimantas įsidarbino Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“:

– Toje įmonėje buvo tikra anarchija – nori dirbi, nori geri, nori miegi… Svarbu buvo įvykdyti planą, kurio apimtys nebuvo didelės. Darbas nebuvo iš lengvųjų, nes staklės buvo sunkios, primityvios. Laimė, kad bent retsykiais pagalvodavau, kas laukia toliau, kai nuo alaus „bambalių“ prarasiu sveikatą, o nuo tingėjimo apaugsiu lašiniais? Kapai?.. Kai susivokiau einantis ne tuo keliu, atsisakiau svaigalų, o kad Dievulis ir po visos ligų krūvos dar davė sveikatos, tai ir pergyvenęs du insultus bei sudėtingą operaciją, pagal galimybes drožiu,– nuvalęs skiedras ir pastūmęs į stalo vidurį medžio drožimo priemones, sakė R. Paunksnis.

Artinantis Kaziuko mugei

Senąjį drožybos amatą Rimantas puoselėja jau ne vieną dešimtmetį, o tautinio paveldo sertifikatą vyras gavo 2011 metų vasarą. Drožėjo kambaryje kelios didelės dėžės prikrautos medinių šaukštų, didelių ąžuolinių padėklų, taupyklių, rūpintojėlių. Vyras sako, kad orientuojasi į rinką ir pirkėjų norus, todėl didžiausiai visų tautodailininkų šventei ruošiasi daugiau kaip pusmetį. Prisiminęs pernykštę mugę, Rimantas pasakojo, kad kelis kilometrus užimančiai tautodailininkų darbų parodai, kurioje dalyvauja ne tik mūsų šalies, bet ir kitų valstybių medžio dirbinių gamintojai, neužtenka nuvežti vien įprastus dirbinius. Pernai mugei be daugybės angelų, rūpintojėlių vyras buvo išdrožęs ir dvi šv. Kazimiero statulėles. Vieną didelę statulėlę nupirko turtinga ponia, o mažesnę, žmonos Daivos raudonu apsiaustu išpuoštą, Paunksniai ketino pasilikti sau. Bet kai šeima su savo medžio dirbiniais nuvyko į Kaune organizuotą mugę, šv. Kazimierą už nemažą kainą net nesiderėję nupirko du vyrai.

– Jei ne žmona, vienas tikrai tiek daug dirbinių nepadaryčiau. Neįsivaizduoju tokio drožinio, kurį būtų galima atlikti vien mechaniniu būdu ir apsieiti be rankinio darbo. Juk išdrožus lieka kanteliai, briaunelės, kiti nelygumai. Juos žmona lygina, šveičia, dažo,– sakė meistras.

Rimantas sako, kad jo darbų galima pamatyti ne tik mugėse. Vienas iš meistro sertifikuotų tautinio paveldo darbų – kryžiai. Patį didžiausią R. Paunksnis yra pastatęs ant uošvių kapo. Daug jo darbų yra įsigiję Amerikos lietuviai.

– Sunkiausia išdrožti metro aukščio Nukryžiuotąjį, nes nuogame kūne reikia atvaizduoti raumenis. Nelengva padaryti ir Nukryžiuotojo galvą ant kryžiaus, apjuostą spygliais. Bet tik pirmą kartą būna sunku, o vėliau – lengviau. Teko drožti ne tik mūsų šventuosius. Kelios mano darytos baltų dievybės dabar stovi Naisių parke,– sako Rimantas.

Lupikai – drožėjo ramybės uostas

Rimantas turi vienintelę seserį, kuri jau daug metų gyvena Airijoje. Kai Šiauliuose atskirai gyvenęs tėtis prieš kelis metus ėmė skųstis prasta sveikata, abu nutarė ieškotis sodybos kaime ir gyventi kartu. Tačiau sodybos paieškos užtruko ilgokai. Rimanto nežavėjo žmonos artimųjų siūlyta sodyba Kėdainių rajone, vargingai atrodė ir pardavėjų nesulaukiantys nuošalūs Pakruojo, Joniškio seniūnijų vienkiemiai. Bet kai kartą grįždami iš Skaudvilės užsuko į Lupikus – tiek Daivai, tiek Rimantui gyvenvietės pabaigoje parduodama sena sodyba iš karto patiko. Meistrą užbūrė šio kaimo ramuma, grožis ir vietos žmonių nuoširdumas. Dar didesnė nuostaba vyrui buvo tada, kai prieš šešerius metus, nupirkęs seną namą, sumanė jį remontuoti. Statybininkams pradėjus ardyti senas stogo sąramas, visi nustebo, kad jos buvo ne iš bet kokio medžio, o iš maumedžio. Viršuje vyras įsirengė mansardą, o vieną iš apačioje esančių kambarių žiemos metu pavertė dirbtuvėmis.

– Kam kieme įrengtose dirbtuvėse kūrenti „špižinę“ krosnelę, kai po tėčio mirties name gyvename tik mudu su žmona, du kačiukai ir tiek pat šunų. Skiedros – ne koks purvas. Paimi porą saujų skiedrų, užbrėži degtuką, ir visiems šilta,– džiaugėsi meistras.

Daug dėmesio sveikatai dabar skiriantis Rimantas džiaugėsi ne tik kaimo ramybe, čia užsiaugintomis daržovėmis, naminių vištų kiaušiniais. Meistras pasakojo, kad žinodami jo pomėgį, kaimynai pasiūlo ir drožinėjimui tinkamo medžio. Štai vienas kaimynas pjovė storas, senas trešnes, tai ne tik vaismedžius dykai atidavė, bet iš jų pats ir lentas išpjovė, iš kurių Rimantui liko tik išdrožti medinius šaukštus…

Drožėjas sako, kad jo darbui tinkamiausias medis yra liepa, kuri ne tik minkšta, bet ir gerai šveičiasi. O daugiausia vargo būna su vasarą nupjautomis pušimis, kurias džiovinant, net ir sutepus skilinėja…

Kai atsisveikinant meistro paklausiau, ar galima išgyventi iš savo pomėgio, Rimantas nusišypsojęs tarė:

– Susimokame mokesčius, turime užsakymų ateičiai, vadinasi išgyvename. Kaime neišgyvena tik tinginiai, nes čia tikrai reikia dirbti. Smagu, kad mūsų kaime kiekvienas pluša, kiek tik gali. Todėl ir gera čia gyventi bei daryti tai, kuo džiaugiasi ne vien mano širdis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA