BIČIULIS

Poeto K. Bradūno dukra, susitikusi su kelmiškiais, kvietė ypač branginti dvasines tautos vertybes

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

„Mes visada buvome persunkti tuo dvasiniu tautiniu turtu, kurį mano tėvelio šeima į Jungtines Amerikos Valstijas atsivežė iš gimtosios Lietuvos. Tėvelio nedomino pinigai, jis net piniginės neturėjo, nevairavo jokio automobilio“,– taip savo tėvą, žinomą poetą, išleidusį šešiolika eilėraščių rinkinių Kazį Bradūną (1917-2009) praėjusio antradienio popietę prisiminė jo vyriausioji dukra, antropologė, etnografė ir etnologė Elena Bradūnaitė-Aginskienė, Žemaitės viešojoje bibliotekoje susitikusi su kelmiškiais. Ir ji pati iš Kelmės į Vilnių išvažiavo paprastu keleiviniu autobusu, tepasakiusi: „Bile kas veža…“

Prie srauniosios Širvintos krantų, Vilkaviškio rajono Kiršų kaime gimęs poetas, 1943 m. baigęs Vilniaus universitetą, studijavęs kartu su Vytautu Mačerniumi, Alfonsu Nyka-Niliūnu, pokario partizanais Broniumi Krivicku, Mamertu Indriliūnu bei kitais, 1944 metų vasarą, artėjant sovietinei armijai, su tėvais, žmona, broliu bei seserimi nutarė trauktis į Vakarus. Visas pasitraukimo detales dar gyvas būdamas K. Bradūnas papasakojo filme, kurį dukra parodė kelmiškiams. Keturiais arkliais traukiami du vežimai karo suirutės apimtais keliais pervažiavo Lenkiją, Čekoslovakiją, Austriją, nors kalnuose siautė pūgos, nors arklius nuo bado sočiomis avižomis teko gelbėti vengrų kavalerijai… Kai 1949 m. K. Bradūnas su šeima ir pirmagime, 9 mėnesių dukrele Elena gavo leidimus išplaukti į JAV, poeto tėvai buvo linkę ant laivo denio kelti ir žirgus, bet buvo priversti juos parduoti, o žirgams uoste graudžiai nusižvengus – apsiverkė.

Bradūnaitė-Aginskienė labai vaizdžiai, su kruopščiais mokslininkės pastebėjimais papasakojo, kaip jos tėvas Čikagoje suko visą lietuvių išeivijos kultūrinį-literatūrinį gyvenimą: leido knygas, redagavo laikraščius ir žurnalus, rengė lietuviškus vakarus, mezgė ryšius su kitais tautiečiais. „Ką sovietai draudžia daryti okupuotoje Lietuvoje, tą aš darau Čikagoje“,– sakydavęs tėvas. Jis ypač vertino pareigos jausmą, pabrėždavo, kad lietuvių tauta išliks tol, kol ji bus kūrybinga. Pasak E. Bradūnaitės-Aginskienės, ir „mes pajutome, kad esame kažkuo turtingesni už tuos amerikoniukus, kurie dažniausiai kalba tik apie orą, sportą bei naujus pirkinius“. Viešnia pastebėjo, kad dabar Amerikoje sandėliai plyšta nuo įvairiausių, nereikalingais tapusių daiktų, kuriuos lietuviai jau irgi veža į kaimo sodybas.

Viešnia kritiškai vertino Lietuvoje beįsigalintį požiūrį, kai svarbiau esą geriau išlaikyti anglų, o ne gimtosios lietuvių kalbos egzaminą. Ji tai pavadino mūsų menkavertystės liga. „Ar verta investuoti į puošnesnius automobilio ratus, pamiršus dvasines tautos, o ypač – kalbos vertybes?“,– abejojo viešnia.

Savo vestuvėms išlaikiusi mamos tautinį kostiumą, ji jaudinančiai padainavo tėvelio mylimo poeto Jono Aisčio eilėraštį „Šilainė“. O Kelmės vardą ji už Atlanto išgirdusi iš pirmosios lietuvių emigrantų kartos, kuri buvo išleidusi plakatą apie 1893 m. įvykusias Kražių skerdynes. Vėliau Kelmę jai paryškino Kelmėje gimęs rašytojas Icchokas Meras (1934-2014), kuris, emigravęs į Izraelį, susirašinėjo su jos tėvu. Šių laiškų kopijas viešnia įteikė Žemaitės viešajai bibliotekai.

Bradūnas su žmona grįžo į gimtąją šalį pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, čia išėjo Amžinybėn ir Antakalnio kalvelėje ilsisi greta tokio pat likimo plunksnos brolio H. Nagio. O E. Bradūnaitė-Aginskienė kol kas gyvena Havajuose, nors dažnai lankosi tėvelio gimtojoje žemėje ir nusiteikusi joje visam laikui įsikurti.

Pokalbį savo dainomis papildė bibliotekos vokalinis ansamblis „Intriga“, o N. Kančauskienė paskaitė kelis K. Bradūno eilėraščius, kurie, beje, skambėjo ir dokumentinio filmo siužete.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA