BIČIULIS

<Darius STONČIUS
Vyresn. biologas
>

2012 m. birželio 1 d., 13 val. Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centre, įrengtame Kurtuvėnų dvaro svirne, vyks fotografijų parodos „Mažieji ereliai rėksniai ir jų apsauga Lietuvoje“ pristatymo renginys. Jo metu bus pristatyti įdomiausi faktai apie mažuosius erelius rėksnius, jų sąsajos su Šiaulių rajonu, išsaugojimo grėsmės bei viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ vykdomo projekto „Mažųjų erelių rėksnių (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ darbai. Paroda veiks iki liepos 1 d.

E. Kavaliausko nuotrauka. Lietuvoje gyvena ~20 % Europos Sąjungos mažųjų erelių rėksnių

E. Kavaliausko nuotrauka. Lietuvoje gyvena ~20 % Europos Sąjungos mažųjų erelių rėksnių

Daugelis nustemba išgirdę, kad Lietuvoje gyvena ereliai. Dar mažiau žino, kad yra erelių, kurie peri daugelyje šalies miškų ir kol kas yra gana dažni. Mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina) – būtent toks. Atlikus mokslinius tyrimus nustatyta, kad dabar šalyje gyvena 1930–2870 šios rūšies erelių porų.

Dėl urbanizuotų teritorijų plėtros, intensyvios žemdirbystės, miškininkystės, suaugusių paukščių šaudymo ir lizdų naikinimo Vakarų Europoje mažieji ereliai rėksniai išnyko prieš 100-200 metų. Didžioji jų dalis išliko Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuva yra svarbi siekiant išsaugoti šiuos paukščius Europoje. Nors Lietuva sudaro vos 1,5 % Europos Sąjungos (ES) teritorijos, mūsų šalyje gyvena net ~20 % Europos bendrijos mažųjų erelių rėksnių.

Mažieji ereliai rėksniai paplitę visoje Lietuvoje, tačiau perinčių porų skaičius labai skiriasi įvairiose jos dalyse. Tai priklauso nuo kraštovaizdžio ir žemėnaudos ypatybių. Daugiausiai jų gyvena derlingiausiuose regionuose – vidurio ir šiaurės Lietuvoje. Būtent Šiaulių, Pakruojo, Joniškio, Biržų rajonai išsiskiria ne tik didžiausiais derliais, bet ir bene didžiausiu mažųjų erelių rėksnių porų gausumu miškuose. Neatsitiktinai mažųjų erelių rėksnių apsaugai Šiaulių rajono Gubernijos miškų masyve įsteigta viena iš saugomų teritorijų.

Mažasis erelis rėksnys – vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Jis sveria 1,1–2,2 kg, atstumas tarp ištiestų sparnų galų siekia 145–168 cm. Šie ereliai daugiau negu pusę metų praleidžia ne veisimosi vietose, nes žiemoti skrenda net iki pietų Afrikos, kur žiemą praleidžia mūsų baltieji gandrai, kregždės. Skrisdami į žiemojimo vietas ir atgal ereliai įveikia apie 18 000 km. Kelionė užtrunka apie tris mėnesius. Iš žiemojimo vietų grįžta nuo kovo pabaigos iki balandžio vidurio. Šiemet pirmieji mažieji ereliai rėksniai Lietuvoje stebėti kovo 31 d. Vilkaviškio rajone.

Dažniausiai maitinasi pamiškių pievose, ganyklose, laukuose. Pagrindinis grobis – peliniai graužikai. Taip pat minta varlėmis, paukščiais, kurmiais, kitais smulkiais žinduoliais.

Lizdavietes renkasi brandžiuose įvairios sudėties miškų medynuose, bet vengia grynų pušynų. Lizdus krauna 7-24 m aukštyje, dažniausiai eglėse ir ąžuoluose, kurių amžius siekia 50-200 metų. Nors šis erelis – didelis paukštis, jų lizdai dažnai būna gerai paslėpti tarp medžio šakų ir dydžiu neprimena erelio būsto. Kiaušinius deda balandžio pabaigoje. Dėtyje dažniausiai būna 2 kiaušiniai. Sėkmingai perėjusios poros dažniausiai užaugina vieną jauniklį, nes jaunesnysis ereliukas žūna užkapotas vyresniojo arba nugaišta iš bado. Du išaugę jaunikliai – išimtis. Lizdus jaunikliai palieka liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Iš veisimosi teritorijų Lietuvoje išskrenda rugsėjo antroje pusėje.

Mažasis erelis rėksnys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat į ES Paukščių direktyvos I Priedą. Direktyva visas valstybes nares įpareigoja išlaikyti palankią mažųjų erelių rėksnių apsaugos būklę ir steigti jiems apsaugoti skirtas teritorijas, kurios sudaro ES saugomų teritorijų tinklą – Natura 2000. Įgyvendinant šią direktyvą, mažiesiems ereliams rėksniams išsaugoti Lietuvoje įsteigtos 7 Natura 2000 teritorijos.

Lietuvoje miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 m atstumu nuo mažųjų erelių rėksnių

V. Knyvos nuotrauka. Sėkmingai perėjusios poros užaugina tik vieną jauniklį

V. Knyvos nuotrauka. Sėkmingai perėjusios poros užaugina tik vieną jauniklį

lizdų. Nustatytoje zonoje visi kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami veisimosi metu – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d.

Tai dažniausia erelių rūšis Lietuvoje, tačiau nustatyta, kad 1980–2006 metais mažųjų erelių rėksnių Lietuvoje sumažėjo daugiau negu 20 %. Bet kokį pokytį gamtoje nulemia įvairūs ir kintantys veiksniai, todėl dažnai būna sudėtinga nustatyti svarbiausius. Atsakyti į klausimą, kas galėjo lemti šių erelių nykimą nėra praprasta, nes nebuvo vykdoma populiacijos būklės ir buveinių pokyčių stebėsena. Tikrai žinoma, kad dalis lizdaviečių kasmet sunaikinama dėl informacijos apie jas trūkumo, nes mažieji ereliai rėksniai lizdus krauna brandžiuose medynuose, kuriuose vykdomi plyni ir neplyni kirtimai. Taigi, tikslių perėjimo vietų nustatymas ir mažųjų erelių rėksnių ekologinius poreikius atitinkančios apsaugos taikymas bus svarbūs rūšiai išlikti ateityje.

Siekiant užtikrinti mažųjų erelių rėksnių porų lizdaviečių apsaugą nuo ūkinės veiklos miškuose, viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ 2010 m. lapkričio 1 d. pradėjo įgyvendinti projektą „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ (Nr. LIFE09 NAT/LT/000235). Projektą finansuoja Europos Sąjungos finansinis instrumentas „LIFE+“, iš dalies finansuoja Lietuvos Respublika, UAB „Litagros prekyba“, viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“. Daugiau informacijos apie projektą www.eagles.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA