BIČIULIS

Nijolė KANČAUSKIENĖ

Vyr. metodininkė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) 2016 m. išleido knygą „Maironis: laiškai. Atsiminimai“, kurioje išspausdinti Jono Mačiulio-Maironio (1862-1932) rašyti laiškai, kitų Maironį pažinojusių žmonių, buvusių kolegų, mokinių,  giminaičių prisiminimai. Poetas nerašė dienoraščio, atsiminimų, išsamesnės autobiografijos, todėl jam rašyti laiškai, jį pažinusių žmonių prisiminimai yra ypatingai vertingi. 2018 m. vasario 28 d. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje knygą pristatė jos sudarytojas, humanitarinių mokslų daktaras, LLTI Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojas Eugenijus Žmuida ir skaitovė Ramutė Dragenytė.

Sudarytojas pristatė Maironį kiek kitokiu kampu – kalbėjo ne apie jo poeziją, bet apie kitus Maironio darbus, kurie rečiau skaitomi ir mažiau žinomi. Tiesa, Maironio laiškų išlikę labai mažai, nes, pasak E. Žmuidos, „mūsų istorija labai komplikuota, keitėsi santvarkos, vyko karai, gaisrai, tad laiškai, atsiminimai buvo tiesiog naikinami, slepiami“. Išlikę laiškai tik iš XX amžiaus ir tik pora laiškų iš XIX-ojo.

Pasak literatūrologo, Maironis visą laiką puikiai jautė, ko stinga lietuvių tautai – S. Daukanto Lietuvos istorija, kurioje garbinama pagonybė, piešiamas spėjamas ir sunkiai įrodomas lietuvių gyvenimas  tarsi rojuje,  ar lenkų kalba išleista M. Strijkovskio šalies istorija, kuri baigiasi ties Liublino unija, XIX a. pabaigai jau nebuvo tinkama. Todėl Maironis parašo naują Lietuvos istoriją („Apsakymai apie Lietuvos praeigą“), kuri baigiasi gyvenamuoju laikotarpiu, o Lietuva parodyta, kaip šalis, turinti ateitį, ir kaip tauta, savęs dar nerealizavusi. Tai buvo pirmoji ištisinė, plačiam skaitytojų ratui skirta Lietuvos istorija lietuvių kalba. Trūko visuotinės literatūros istorijos – Maironis parašė ir ją. Susikūrus lietuviškam teatrui, reikėjo scenai skirtų kūrinių, Maironis parašo dramas („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“), kuriose siekė perteikti lietuvių tautos istorinio likimo dramatiškumą. Tiesa, B. Dauguviečio pastatymai buvo gana nevykę, per daug pompastiški.

Poetas visada tikėjo Lietuvos atgimimu, klestėjimu, o I-ojo pasaulinio karo metu parašytoje poemoje „Mūsų vargai“, skamba mintys apie nepriklausomą Lietuvą, kai to meto Lietuvos šviesuoliai tik svajojo apie laisvą tėvynę.

Pasak Eugenijaus Žmuidos, Maironis sielojosi, kad jo poemos nėra vertinamos, nes tikrais poetais jis vadino tuos poetus, kurie rašė poemas: Homeras, Dantė, A. Puškinas, M. Lermontovas… Gal kiek labiau skaitoma buvo Maironio „Jaunoji Lietuva“, kurią ypač mėgo jaunimas.

Svečias pasakojo, kad iki Maironio vyravo A. Baranausko poezijos mokykla, o ją patobulinti ir pakeisti galėjo tik ypatingo talento žmogus, koks ir buvo Maironis. Jis sukūrė vadinamąją „maironinę“ mokyklą ir įtvirtino silabotoninę eilėdarą, kuri poezijai suteikia daugiau intonacinių ir skambesio galimybių.

Maironis iki pat savo mirties buvo aktyvus, nors kai kurie rašytiniai šaltiniai skelbė, kad į gyvenimo pabaigą poetas „jau buvo miręs“, kaip poetas „aušrininkas“ atlikęs savo vaidmenį ir pasilikęs toje epochoje. Tačiau Maironis iš mokslo pasaulio nepasitraukė, iki pat mirties buvo seminarijos rektorius, Kauno universitete dėstė Donelaičio kursą, keliavo, bendravo su žmonėmis ir tikrai nebuvo pamirštas žmogus.

Maironis buvo „aukso vidurio“ išsilavinusi, talentinga asmenybė, giliai tikintis, mėgęs gamtą, mokėjęs ir dirbti, ir atsipalaiduoti žmogus.

Literatūros kritikė, skaitovė Ramutė Dragenytė skaitė laiškus, atsiminimus, Maironio poeziją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA