BIČIULIS

 „Toliau rašyk, nes Tu turi Dievo dovaną“,– tokį palinkėjimą išgirdo Kelmėje jauniausias Žemaitės premijos laureatas

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Praėjusio ketvirtadienio popietę įvairios publikos šurmuliu vėl buvo pagyvėjusi Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka – čia buvo įteikiama tradicinė, jau 45-oji Žemaitės literatūrinė premija, kuri šiemet atiteko Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Mindaugui Jonui Urbonui už novelių rinkinį „Dvasių urna“.

Perjuosdamas naująjį laureatą vardine tautine juosta ir įteikdamas jam atitinkamą liudijimą bei gėlių puokštę, Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis pažymėjo, kad tai jauniausias šios premijos laureatas, kuriam – tik 29-eri metai. Apie jauno, bet brandaus autoriaus kūrybą, jos sąsajas su kaimu, apie Žemaitės reikšmę šiandieninėje literatūros panoramoje ir sukosi visas pokalbis, kurį išraiškingai vedė šiauliškis aktorius Vladas Baranauskas, be kita ko perskaitęs Žemaitės laiškų Povilui Višinskiui ir porą novelių iš premijuotos M. J. Urbono knygos.

J. Urbonas, padėkojęs už tokį garbingą jo kūrybos įvertinimą, Žemaitės gyventus ir dabartinius laikus palygino tokiu savo vestos pamokos epizodu: „Kai mokiniams priminiau Žemaitės pavaizduotus žaizdotus ir utėlėtus 5-6 metų piemenukus, kurie savo galveles išsitepė ganomų gyvulėlių išmatomis, kad su jomis vėliau nukristų galveles apsėdę gyviai,– išgirdau vieno berniuko komentarą: „Aš, būdamas tokio amžiaus, prekybos centre buvau įsikibęs į mamos skverną ir verkiau, kad nenuperka puponautų“… Naujasis laureatas ragino visus prisiminti, iš kur esame kilę, kad kaimas įrašytas į mūsų genus, o rašytoja Žemaitė liudija savo gyventą epochą, kurios jau nesugrąžinsi. Paklaustas, koks jo požiūris į tuos, kurie nenori mokytis turtingos lietuvių kalbos, rašytojas pastebėjo, kad šiais laikais, kai atviros daugelio užsienio valstybių sienos, kai jaunam žmogui tiek daug pasirinkimo, vargu ar būtina kiekvienam mokėti be klaidų rašyti ir kalbėti žodinga gimtąja kalba. To iš kiekvieno vaiko neišreikalausi.

Rašytojų sąjungos pirmininkė, 1997 metų Žemaitės premijos laureatė Birutė Jonuškaitė pripažino, kad „Dvasių urna“ – tai savotiška autoriaus padėka už savo lemtį, už tai, kad vaikystė jį suformavo būtent tokį. Knygoje daug nesumeluotos meilės, sugebėjimo nuo smulkios detalės atsispirti į platesnį minčių kosmosą. „Ir dar ačiū Tau, Mindaugai, už be galo turtingą kalbą, nuo kurios atsigauna dūšia, ačiū, kad savo novelėse grįžti į tą vadinamąjį runkelių kaimą pačia geriausia prasme, nes tokia literatūra nekvepia jokiu popsu. Toliau rašyk, nes Tu turi Dievo dovaną“,– sakė B. Jonuškaitė. Ji pasidžiaugė rajono  savivaldybe, kuri išlaiko Žemaitės literatūrinės premijos tradiciją, nes kai kuriuose rajonuose, pasikeitus merams, žiūrėk, panašios premijos ir nunyksta.

Žinoma prozininkė ir dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė, kuri yra ir komisijos, atrenkančios leidybai jaunųjų autorių pirmąsias knygas, narė, teigė, kad antrąkart skaitomas M. J. Urbono novelių rinkinys „Dvasių urna“ jai paliko dar didesnį įspūdį. Patyrusi rašytoja stebėjosi, kaip toks jaunas žmogus ryžosi rašyti apie kaime įleistas šaknis. Visos jo novelės sukurtos per tėvo, senelio paveikslas, o vaikaitį auginusios močiutės literatūrinio portreto nė kurti nereikėjo, nes, rašydamas apie močiutę, jis tarsi pasakoja apie save. „Tą knygą labiau jaučiu, negu sugebu aprėpti, nes ją parašė talentas. Kitaip ji būtų tik memuarai“,– sakė L. S. Černiauskaitė.

J. Urbonas, baigęs Tverų (Rietavo savivaldybė) vidurinę mokyklą, iškart, kaip pats sakė, „stojo į aktorinį“, tačiau nesėkmingai, todėl metus paskyrė savivokai. Po to studijavo lituanistiką Vilniuje, o arčiau gimtinės – Klaipėdos universitete – įgijo lietuvių filologijos ir režisūros specialybę. Iš Tverų į Kelmę atvažiavusi jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Mikalauskaitė paviešino ir daugiau savo mokinio talentų: jis mokykloje rašė eiles, gražiai deklamavo ir buvo nepralenkiamas aktorius, net valsą gerai šoko, o iš vieno JAV fondo už savo gabumus gavo 125 dolerių premiją. „Sakoma, kad geras tas mokinys, kuris pralenkia savo mokytojus,– kalbėjo R. Mikalauskaitė. – Tu mane, Mindaugai, pralenkei, todėl ir man gerai, ir Tau gerai“.

Premijos įteikimo šventėje kankliavo Kelmės A. Lipeikos menų mokyklos mokytoja A. Vilimaitė-Karpinienė ir jos mokinė R. Baltrušaitytė. Visi galėjo įsigyti premijuotąją „Dvasių urną“ ir jau antrąją M. J. Urbono knygą „Šimtmečių melancholijos“, kurių autorius mielai pasirašinėjo autografus.

Svečiai aplankė Ušnėnus, kuriuose rašytojos kelią pradėjo Žemaitė. Čia naujasis laureatas pasirašė P. Višinskio namo-muziejaus lankytojų knygoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA