Po 60 metų – į klases, virtusias muziejumi « BIČIULIS
BIČIULIS

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Vienuoliktoje a klasėje jų buvo 29, kuriems tą 1958-ųjų birželį Kelmės dvaro rūme įsikūrusios Kelmės vidurinės mokyklos direktorius Adomas Makarevičius įteikė brandos atestatus. Vadinamoji dvaro mokykla po to dar išleido vieną abiturientų laidą, o 1959-ųjų rugsėjo pirmąją atvėrė duris jau naujai pastatytas vidurinės mokyklos pastatas, kuriame dabar – J. Graičiūno gimnazija.

Po 60-ties metų į dvaro rūmą, kuriame dabar įsikūręs Kelmės krašto muziejus, liepos 12-ąją susirinkę vienuolika tos a klasės išleistuvininkų pirmiausia trumpam pokalbiui prisėdo muziejaus salėje, kurioje ir šokta, ir dainuota, ir šokinėta per buomą ar žaistas stalo tenisas, o paskui apžiūrėjo buvusias klases, kuriose dabar išdėstyta muziejaus ekspozicija. Devyni klasiokai jau išėję Amžinybėn, o dar devyni negalėjo atvykti dėl įvairiausių priežasčių, nors kai kurie stengėsi pabendrauti kad ir nuotoliniu būdu. Porą mobilaus telefono skambučių su nuoširdžiausiais linkėjimais atsiuntė iš Luokės (Telšių r.) Morta Ručinskaitė-Pocienė, o prieš gerą savaitę Kaune palaidojęs žmoną Vladas Augustis perdavė bendramoksliams savo šeimos nuotrauką ir… lauktuvių. Savotiško graudulio įliejo susitikimo pradžioje nuskambėjusi daina J. Strielkūno žodžiais „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa…“, o ją papildė dviem metais anksčiau tą pačią dvaro mokyklą baigusio žinomo poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus eilėraščio posmeliai:

Štai atsisveikinsim visi,

                      Užvertę savo suolo lentą…

                      O juk susimąstai nesyk –

                      Šiek tiek dienų jau pragyventa…

 

                      Ir nors eini tiesiu taku,

                      Gerai, kad pamąstai, jaunyste! –

                      Klaidų raudonu pieštuku

                      Daugiau jau niekas netaisys tau.

Ir apie tas klaidas, ir apie įsimintiniausius mokyklinių metų nuotykius nestigo šnektų ir muziejuje, ir prie pietų stalo. Mokinio pastatymas į kampą ar ausies nusukimas šiandien būtų laikomas nemenku skandaliuku, o tada tokie ugdymo metodai būdavo įprasti: Vartydami 1957-1958 mokslo metų a klasės žurnalą, ne vienas prisiminė, kaip jiems net porą trimestrų teko „zubrinti“ A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“ ar T. Tilvyčio poemą „Usnynė“, kaip mokytojo J. Alzbuto algebros pamokoje buvo nelengva spręsti trinares lygtis, o auklėtojo J. Stasiulaičio pamokoje – dėstyti TSKP XX suvažiavimo istorinę reikšmę… Ne visi prisiminė Kulono dėsnį, kurį per fizikos pamoką aiškino Kelmėje tebegyvenantis mokytojas S. Ditmanas.

– Jeigu dabar reikėtų laikyti abitūros egzaminus,– tikriausiai nė vieno neišlaikyčiau,– sakė Vanda Sabaliauskaitė-Lipskienė, o jos klasiokė Michalina Ralytė-Klimašauskienė palygino:

– Vis netyla diskusijos, kad galbūt dabartiniams abiturientams per sunku laikyti du privalomus egzaminus, o mes raštu ir žodžiu iš viso laikėme aštuonis.

Taip jau susiklostė, kad dalis a klasės abiturientų giminaičių – garsūs žmonės. Raimondas Liaudanskis – žinomo liaudies skulptoriaus Juozo Liaudanskio sūnus, Silvos Kančiauskaitės-Vaičiūnienės pusseserė – Seimo narė, buvusi Seimo pirmininkė I. Degutienė, kurios tėveliai, vengdami Sibiro tremties, pokariu buvo priversti Pakražantyje palikti ūkį bei vandens malūną ir apsistoti Druskininkuose. Alekso Mačiuko jaunesnė sesuo Aldona – buvusi daugkartinė šaudymo iš lanko Lietuvos ir TSRS čempionė. Rapolo Averlingio dėdė Alfonsas Šveikauskas 1957-1959 m. dirbo Kelmės, o vėliau – Rokiškio rajonų laikraščių redaktoriumi. V. Sabaliauskaitės vyras Stasys Lipskis – Rašytojų sąjungos narys, literatūros kritikas, leidėjas, beje, atvežęs į Kelmę ir naujų leidyklos „Žuvėdra“ knygų. Turėjo ką apie šeimas, apie nugyventus metus papasakoti ir kelmiškės Genovaitė Kazlauskaitė-Damanskienė bei Janina Jarašiutė-Ežerskienė, Irena Meškytė-Naimavičienė iš Verpenos, Danutė Lekavičiutė-Binevičienė iš Jonavos, Vytautas Jankevičius iš Šiaulių. Daugelis susirinkusiųjų baigia aštuntąjį dešimtmetį, o į devintąjį dešimtmetį įkopusiems Janinai, Vytautui ir Rapolui draugai atsistoję sudainavo „Ilgiausių metų“.

Išsiskyrė visi, jau vasaros saulei krentant į guolį, taip ir neatsakę į keblų R. Averlingio iškeltą klausimą:

– Ar dar yra norinčių susitikti po 10 metų?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA