BIČIULIS

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Nors vienuolika metų Žalpiuose nebeaidi mokyklos skambutis, tačiau praėjusį trečiadienį jis vėl trumpam suskambėjo. Mat čia lygiai prieš šimtą metų pradėtos statyti Žalpių pradžios mokyklos pastate įsikūrusiame kraštotyros muziejuje atidaryta nauja ekspozicija – visą mokyklos istoriją aprėpianti klasė ir joje surengta tarpukario laikų pamoka. Tai sudėtinė dalis Lietuvos muziejų kelio projekto „Nepriklausomybės metų ženklai“, kuriuo siekiama parodyti 100 objektų, menančių Lietuvos valstybės atkūrimą.

Istorija – faktais, gyvais prisiminimais

Istorinės pamokos pirmojoje dalyje, vykusioje įprastinėje muziejaus patalpoje, faktais ir gyvais prisiminimais buvo perbėgta visa mokyklos istorija, prasidėjusi 1918-ųjų rudenį, kai būsimojo Steigiamojo Seimo nario Kazimiero Ralio vadovaujamas penkių narių komitetas nutarė Žalpiuose pastatyti pradžios mokyklą. Tam buvo suvežta 300 rąstų, gauta iš valdžios ir surinkta iš ūkininkų 20 tūkstančių markių. Nelengvai sekėsi statyba, tačiau po poros metų ji vargais negalais buvo baigta, ir klases užplūdo mokslo šviesos išsiilgę Žalpių ir aplinkinių kaimų vaikai. Pagal K. Ralio sumanymą 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio namo apatiniame aukšte glaudėsi dvi klasės ir du butai mokytojams, o antrame aukšte turėjo įsikurti liaudies namų salė su scena vaidinimams ir knygynas-skaitykla. Deja, pastarojo plano nepavyko įgyvendinti.

– Mano mokymosi metais iš tikrųjų dirbo du mokytojai – Matelis ir Janušauskienė,– patvirtino dar gerą atmintį išlaikiusi, daug dainų ir giesmių bemokanti 90 metų žalpiškė Teresė Ivoškytė-Ralienė. – Tikybos pamokas vesdavo klebonas Jonas Povilaitis. Rytinė pamoka prasidėdavo trumpa maldele: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, šventosios Dvasios dovanų mūsų protui…“ ir baigdavosi: „Ačiū Tau, Dieve, už mokslą ir visas suteiktas gėrybes…“ Mokytojus labai gerbėme, mokykloje buvo gera tvarka ir drausmė. Mokėsi daugiau kaip šimtas vaikų, suoluose sėdėjome po tris. 1940 metų vasarą, į Lietuvą atėjus sovietams, nuo klasių sienų buvo nukabinti J. Basanavičiaus, Maironio ir kitų tautos vadų portretai, o jų vietas užėmė Lenino ir Stalino atvaizdai. Lyg nujausdami trumpą pirmąją sovietinę okupaciją, pašnibždom dainavome: „Mes spaliukai dobiliukai,/ Lenino vaikai,/ kur mes dingsim, rupūžiukai,/ kai pasikeis laikai“.

Įvairius Žalpių pradžios, o vėliau – septynmetės, aštuonmetės ir devynmetės mokyklos gyvavimo etapus iki jos visiško uždarymo 2007 metais prisiminė ją 1975 m. pradėjęs lankyti buvęs mokytojas Rimas Milkintas, 1988 m. į pirmąją klasė atėjusi Pakražančio gimnazijos direktorės pavaduotoja Vita Milkintaitė, o Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė padėkos raštą įteikė bendrovės „Kerkasiai“ vadovui Ildefonsui Petkevičiui ir jo žmonai Irinai, kurių rūpesčiu ir lėšomis išsaugotas ir atnaujintas jau beveik avarinės būklės šimtametis pastatas, jame papildomai įrengta klasė, kuri, pasak D. Žalpienės, atliks ir edukacinę paskirtį, joje galės vykti muziejų aplankančių kitų vietovių mokinukų pamokos. „Žinoma, muziejus galėjo būti perkeltas ir į bendruomenės patalpas, bet tai jau būtų ne tas šarmas, ne ta aplinka“,– sakė D. Žalpienė, o I. Ir I. Petkevičiai ypač pažymėjo gerą Žalpių gyvenvietės dvasią, kuri ir juos skatina prisidėti prie tolesnio jos išsaugojimo. Kalbėjusieji geru žodžiu minėjo bibliotekininkę ir muziejaus prižiūrėtoją Aliną Žalandauskienę, kuri ne tik sėkmingai suderina abi šias pareigas, bet yra ir veikli Žalpių kaimo bendruomenės pirmininkė.

Pasisakymus gražiai papildė Pakražančio kultūros centro vokalinio terceto atliekamos, atitinkamam mokyklos laikotarpiui pritaikytos dainos.

Naujoje klasėje – ir dailyraštis su plunksnakočiais, ir viltingi palinkėjimai

Po to visi persikėlė į naujai įrengtą klasę, kurioje – ne tik suolai, lenta, skaitytuvai, bet ir tautos asmenybių portretai, moksleivių kolektyvinės nuotraukos, uniformos, klasių žurnalai, vadovėliai, knygos, mokinio kuprinė ir t.t. Nuskambėjus skambučiui ir tradicinei tarpukario laikų maldai, A. Žalandauskienė pradėjo pamoką, per kurią suoluose susėdę popietės dalyviai, pasinaudodami čia pat padėtais plunksnakočiais ir rašalinėm, rašė dailyraštį, atsakinėjo, t.y. kalbėjo, sveikino, linkėjo. Be kita ko Žalpiuose mokytojos karjerą pradėjusi rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Danutė Laivienė palinkėjo, kad ši klasė niekada nebūtų tuščia, o ateity galbūt Žalpiuose vėl atsirastų ir tikra, vietinių vaikučių balsais kleganti klasė. Seimo nario J. Rimkaus padėjėja Janina Skeberdienė, įteikdama bendruomenei Lietuvos valstybinę vėliavą, džiaugėsi, kad tokiu laiku, kai Lietuvoje uždarinėjamos mokyklos, Žalpiuose kažkas ją, kad ir be tikrų moksleivių atidaro.

„Garbė Žalpiams, atkakliomis pastangomis ir nuoširdžių geradarių dėka išsaugojusiems ir atnaujinusiems medinį šimtametį mokyklos pastatą, kai, pavyzdžiui, laiko vėjai nušlavė kad ir Žalpių dvaro rūmą“,– sakė 1955 m. čia septynmetę baigęs šių eilučių autorius, perskaitęs tris mokyklinių metų įspūdžiais parašytus eilėraštukus.

Pamokos svečius ir buvusius auklėtinius bendruomenė apdovanojo miniatiūriniais mokyklos skambučiais.

Žalpienės nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA