BIČIULIS

Partizanai Urbeliai

2018-12-21

Benediktas MORKAITIS

                      Renkant medžiagą apie giminės kartų kaitą ir rašant šeimos istoriją (genealogiją), paaiškėjo, kad išliko labai mažai duomenų apie mano senelę iš mamos pusės Anastaziją Ščeponavičienę, iki santuokos Urbelytę, ir jos giminę. Susitikau su buvusiu Kelmės rajono laikraščio redaktoriumi Vytautu Pikturna, kuris man papasakojo apie kelmiškio batsiuvio Bronislovo Urbelio šeimą. Bronislovas Urbelis galėjo būti mano giminaitis. Pradėjau rinkti apie jį medžiagą. Kaupiant duomenis apie Urbelių šeimą, paaiškėjo, kad tai nepaprasto, tiesiog dramatiško likimo žmonės.

                      Bronislovas Urbelis, Kazimiero sūnus, gimė 1905 m. Kelmėje. Jo motina Paulina Urbelienė, Bermano duktė, buvo žydų tautybės. Senatvėje ji išprotėjo, buvo išvežta į senelių namus, iškrito iš balkono ir užsimušė. Batsiuvys Bronislovas Urbelis vedė Oną Neimontaitę, gimusią 1901 metais. Jų šeimoje gimė aštuoni vaikai, tačiau užaugo tiktai trys: Elena, Robertas ir Jonas. Kiti penki vaikai, dvi dukterys ir trys sūnūs, vienas po kito pasimirė kūdikystėje ir vaikystėje.

                      Karui prasidėjus, vokiečiai okupavo Lietuvą, prasidėjo vokiečių genocidas prieš žydų tautybės žmones. Žydai masiškai buvo persekiojami, šaudomi, suvaromi į getus… Daugelis lietuvių ėmėsi išgelbėti žydus nuo žūties. Urbeliai priglaudė žydų tautybės berniuką Icchoką Kromą. Kaip jis buvo išgelbėtas ir pateko į Urbelių šeimą? Apie tai man laiške iš Izraelio parašė Yonina Gerch. Tai rašytojo Icchoko Mero sesuo, iki santuokos Janina Meraitė. Ją išgelbėjo Bronislovo Urbelio kaimynai, bendrapavardžiai Adomas ir Petronelė Urbeliai. Pasak Yoninos Gerch, Icchoką Kromą atvežė pas Urbelius slapta išėjusi iš Kauno geto Ester Tan, vėliau gyvenusi Izraelyje.

                      Bronislovas ir Ona Urbeliai, rizikuodami savo ir savo vaikų laisve ir gyvybe, gelbėjo Icchoką, kurį įsūnijo ir bažnyčioje pakrikštijo Petro (Petriuko) Urbelio vardu. Urbeliai, gelbėdami Petriuką, ne tik rizikavo gyvybe, bet ir turėjo daug vargo, nes mažametį vaiką buvo sunku slėpti, prižiūrėti. Jį dažnai laikydavo ant namo aukšto. Kad niekas Petriuko nepamatytų, jį užmaskuodavo, dalį aukšto užkraudavo malkomis.

                      Buvo momentas, kai Urbeliai įtarė, jog vokiečių okupacinė valdžia sužinojo apie slepiamą berniuką. Tuomet Ona Urbelienė, įsidėjusi Petriuką į maišą, naktį nunešė jį į Paprūdžių kaimą, esantį už septynių kilometrų nuo Kelmės. Kiek laiko Petriukas buvo slepiamas Onos Urbelienės pažįstamos, vėliau Paprūdžių mokyklos mokytojos Antaninos Vitkevičiutės-Klimienės sodyboje Paprūdžių kaime.

                      1944 m. spalio 6 dieną vokiečių kariuomenė buvo išvyta iš Kelmės krašto. Baigėsi žydų persekiojimas. Atsirado Petriuko artimieji. Kai jie atvyko atsiimti Petriuko, jis niekaip nenorėjo skirtis su Urbeliais, nes buvo labai prie jų prisirišęs. Bronislovas Urbelis turėjo kartu su jais važiuoti į Kauną. Taip Petriukas grįžo į savo gimtąjį miestą, jam buvo sugrąžinta ir jo tikroji pavardė – Icchokas Kromas. Dabar jis gyvena Izraelyje, 2017 metais buvo atvykęs į Kelmę.

                      Gimnazistas Robertas Urbelis buvo labai muzikalus, puikiai grojo akordeonu, dažnai grodavo Kelmės gimnazijoje mokinių saviveiklos koncertuose. Pažinojau ir Joną Urbelį, nes abu mokėmės toje pačioje Kelmės pradinėje mokykloje.

                      Po karo Kelmės gimnazijoje mokytojai ir didelė grupė mokinių susibūrė į antitarybinę organizaciją. Šioje organizacijoje buvo ir gimnazistas Robertas Urbelis. Aktyvi pogrindinės organizacijos veikla nedavė ramybės sovietiniam saugumui. Atrodo, 1948 metų pradžioje, kai Robertas Urbelis mokėsi baigiamojoje klasėje, KGB susekė grupę. Jos nariai, iš jų ir Robertas, buvo areštuoti. Robertui Urbeliui pavyko iš areštinės pabėgti. Jis išėjo į mišką ir tapo partizanu. Partizanas Robertas Urbelis turėjo slapyvardį „Betas“, jis priklausė K. Labanausko – „Tito“ būriui, 1948 metais vadovavo Kęstučio apygardos Dubysos tėvonijos štabo operatyviam skyriui.

                      1949 m. vasarį, naktį į 26 dieną, Roberto Urbelio vadovaujama partizanų grupė lankėsi Kelmės valstybinio ūkio kontoroje ir pasiėmė spausdinimo mašinėlę. Tų pačių metų balandžio mėnesį, naktį į 27 dieną, grupė partizanų įsibrovė į Kelmės apskrities komjaunimo komiteto būstinę ir taip pat pasiėmė rašomąją mašinėlę. Tą mašinėlę jie perdavė tėvonijos štabui.

                      Penktojo dešimtmečio antroje pusėje tęsėsi Lietuvos gyventojų deportacijos į Sibirą ir Tolimųjų Rytų rajonus. Šios tragedijos neišvengė ir Urbelių šeima. 1949 m. kovo 25 d., kai represinė trėmimo grupė atėjo į Urbelių namus, Jonas Urbelis iššoko pro langą ir pabėgo. Duktė Elena Urbelytė tuo metu buvo Kaune, pas Icchoko Kromo tėvus ar globėjus, ir taip išvengė tremties. Bronislovas ir Ona Urbeliai buvo ištremti į Irkutsko srities Solovjovo kaimą. Dirbo miško paruošimo darbus.

                      1949 rudenį Robertą Urbelį sunkiai sužalojo Zigmas Karyzna, gyvenęs Aukštpamedžių kaime. Apie 23 valandą į Karyznos namo duris pasibeldė partizanai. Vienas iš jų buvo Robertas Urbelis, kiti du nenustatyti. Zigmas Karyzna atsiliepė, tačiau partizanų neįsileido. Kada buvo pradėtos laužti durys, Karyzna medžiokliniu šautuvu šovė į duris, o pats pro kitas duris su žmona pabėgo. Partizanai apšaudė bėgančius ir peršovė Onai Karyznienei koją. Zigmo Karyznos paleistas šūvis sunkiai sužalojo Robertą Urbelį. Partizanai liepė vietiniams gyventojams vežti sužeistąjį, vėliau nuo Saudininkų paleido vietinius ir patys nuvažiavo Virtukų ar Liolių link.

                      Vežamas Robertas Urbelis mirė. Apie tai, kur jis palaidotas, papasakojo ilgametis Kelmės ligoninės vairuotojas Antanas Kripas. Jis teigia, kad Robertas Urbelis buvo netoli jo namų palaidotas Sakelio miške ant kalnelio, netoli keliuko, kuris iš Žvirblių kaimo per mišką vingiavo į Sabėtiškės kaimą. Vėliau palaikai buvo perlaidoti, tačiau kas perlaidojo ir kur, nenustatyta.

                      Atrodo, kad 1952 metų pradžioje Urbelių duktė Elena Urbelytė pati išvyko pas savo tėvus į jų tremties vietą. Elena Urbelytė buvo silpnos sveikatos, kamavo sunki plaučių liga, ir ji po kelerių metų mirė. Jos mirties data nenustatyta, palaidota Solovjovo kaimo kapinėse.

                      Jaunesnysis Urbelių sūnus Jonas Urbelis įsijungė į partizanų grupę, kuriai vadovavo būrio vadas Aleksas Laucius – „Paukštys“. Jonui Urbeliui buvo suteiktas slapyvardis „Granitas“. A. Lauciaus vadovaujami partizanai dažniausiai apsistodavo Gailių ir aplinkiniuose kaimuose.

                      1952 m. liepos 22 d. A. Lauciaus vadovaujamus ir su juo buvusius keturis partizanus netoli Gailių ežerėlio apsupo didelė saugumo, stribų ir milicininkų grupė. Partizanai bandė prasiveržti, tačiau nesėkmingai. Jiems buvo siūlyta pasiduoti, tačiau partizanai atsisakė. Įvyko nelygios kautynės, trys partizanai buvo nukauti. Tarp žuvusiųjų buvo ir Jonas Urbelis. Praretėjusio būrio vadas Aleksandras Laucius nusišovė. Vienas partizanas buvo paimtas gyvas. Taip žuvo jaunesnysis Urbelių sūnus Jonas Urbelis. Kur jis palaidotas, nepaaiškėjo.

                      Bronislovas ir Ona Urbeliai iš tremties į Lietuvą grįžo 1957 metų gruodį. Jų duktė Elena Urbelytė liko gulėti Sibiro žemėje. Namuose jie neberado savo sūnų Roberto ir Jono, kurie krito partizaninėje kovoje. Urbeliai išgyveno vokiškosios okupacijos ir genocido persekiojimo pasekmes, tremtį ir vaikų netektis. Jie verti pagarbos ir prisiminimo.

                      Už Icchoko Kromo išgelbėjimą ir išsaugojimą nuo žūties Bronislovui Urbeliui, jo žmonai Onai Urbelienei ir dukrai Elenai Urbelytei Izraelio tauta suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių garbingą Titulą. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jie visi apdovanoti „Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (po mirties).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA