Antims reikia pagalbos
Ona PETRAVIČIENĖ
Tuoj po Naujųjų mūsų redakcijoje apsilankęs Kelmės miesto gyventojas Edvardas Bagdonavičius prašė gelbėti Kražantės upėje žiemoti likusias antis. Viename iš privačių namų1945 metais gimęs ir iki dabar B. Laucevičiaus gatvėje tebegyvenantis paukštelių mylėtojas ragino kitus gyventojus padėti lesinti mieste likusius sparnuočius.
– Nors po švenčių daug kam liko įvairaus maisto likučių, tačiau mažai kas prisiminė lediniame Kražantės vandenyje žiemoti likusias antis. Kasdien ant upės kranto paberiu po 15 kg grūdų, atnešu kitų maisto atliekų, tačiau keli šimtai sparnuočių juos sulesa per minutę,– pasakojo Edvardas ir pakvietė kartu su juo vykti prie upės.
…Pakeliui vyras prisiminė, kad, atėjus pavasariui ar vasarai, prie upės ateina nemažai tėvelių su vaikais, kurie lesina prie Kražantės užaugusias antis. Bet atėjus žiemai paukštelių maitinimas dažnai pamirštamas. Tik E. Bagdonavičiaus širdis anteles prisimena ištisus metus. Edvardas geru žodžiu mini šalia Kelmės gyvenančius du rajono ūkininkus – Albertą Meškauską ir Vincą Zakarauską, kurie kiekvieną žiemą savo grūdais prisideda prie ančių maitinimo. Tačiau vien jų pagalbos neužtenka. Kai sausio trečiąją, pučiant gūsingam vėjui, E. Bagdonavičiaus vairuojamas automobilis pro buvusį malūną pasiekė Kražantės upę, dar nė nespėjus jam sustoti, iš ledinio vandens būriais į krantą ėmė lipti alkanos antys. Edvardui pradėjus berti grūdus, paukščiai vienas kitą stumdydami stengėsi pagriebti kviečio grūdą…
Sunku buvo stebėti tokią antelių kovą dėl išgyvenimo, kuri vyko ne kokiame užkampyje, o pačiame Kelmės miesto centre, priešais daugiabučių namų langus. Atėjus žiemai Edvardas pasigedo ne tik suaugusių miestelėnų paramos žiemoti likusiems paukšteliams. Vyras mano, kad anteles ir kitus sparnuočius galėtų dažniau prisiminti ir juos pagloboti mokiniai, jaunieji gamtininkai. E. Bagdonavičius viliasi, kad be jau minėtų dviejų žemdirbių į pagalbą alkaniems sparnuočiams ateis ir kiti rajono ūkininkai. Paukštelių mylėtojas sakė, kad atvežus didesnį kiekį grūdų ar kitokių maisto atliekų, juos mielai sutinka po savo stogine priglausti ir Kelmės malūno šeimininkas.
Ne ponas Edvardas kaltas- jam reikėtų tik dėkoti, kalti tie, kas vasarą neša antims savo senus batonus ir fotkinasi neva darydami gerą darbą. O žiemą šalta, sėdi su anūkais šiltose trobose, o suvedžiotus paukščius palieka likimo valiai.
Jei jau neišskrido, tai ir neišskris per žiemą, reikia kažkaip gelbėti gi šalta…
Tenesupyksta ponas Edvardas, bet lesindamas antis joms nepadeda,bet joms kenkia. Antys šiuo metu turėtų būti išskridusios šiltesnius kraštus. Žmones lesindami jas atpratina jas nuo natūralaus maitinimo. taip jos pasmerkiamos žūčiai. Grūdai nėra ančių lesalas. O likęs maistas nuo mūsų stalo – tikras nuodas paukščiams.