BIČIULIS

Eglė TUTINIENĖ

                      Kelmėje praėjo beveik visas poetės Reginos Biržinytės (1949 01 01 – 1996 11 03) gyvenimas, beveik visą gyvenimą ji dirbo Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje vyr. bibliografe (Žemaitės VB), nuveikė daug prasmingų darbų. Regina subūrė poetų draugiją „Vieversys“, sukūrė naujų tradicijų. Tai literatūrinės šventės „Poezijos pavasarėlis“, kurios vyksta ir dabar, jų metu įteikiama Reginos Biržinytės premija.

                      Poetė, kuriai šių metų pradžioje būtų sukakę 70 metų, nepaprastai mylėjo Kelmę ir jai skyrė ne vieną eilėraštį.

                      Pažvelkime, kokį gyvenimą pasakoja Kelmės krašto poetė bibliotekininkė Regina Biržinytė eilėraštyje „Giesmė Kelmei“, arba kaip eilėraštis pasakoja poetę:

O aistra ugnine! „Su tavim aš susituokčiau,

Kelme“,– tau niekas šitaip nedainuos,

išduos greičiau, iškeis kaip Aladino lempą

į žėrintį prieš saulę žalvarinį žaislą.

Ir niekas neprisilies tavęs, o daikte stebuklingas,

sietynams tolimųjų miestų tvieskiant.

Jei būtum tu rūsti karalienė, aš

prašyčiau teisės tapti tavo verge, jei

elgeta būtum akla, keliais tave vesčiau

kaip seserį savo. Jei mano būtų

valia, aš tapčiau tavim, tom penkiom

raidėm, kurios žydi žemėlapy

kuklia pievų žole… Prieš tavo paprastutį

peizažą suklupti galiu lyg prieš

altorių. Vienintele mano, už ką, ak

už ką man ta laimė – ištirpti meilėje

tau, tavim alsuot ir sirgti, tave

girdėt atšniokščiant visom pasaulio

upėm ir ošiant visais miškais

ir byrant rožių žiedlapiais į rasotą

vėsą… Jei būtų mano valia, aš tapčiau

tavim, Kelme.

                      Nepaprastai aistringai poetė Regina Biržinytė rašo apie Kelmę – kaip apie mylimąjį. Pradžioje eilėraščio lyrinis subjektas – moteris – pasiryžusi susituokti su Kelme, o pabaigoje eilėraščio nori tapti Kelme, nes poetei Kelmė – gražesnė už populiariausias pasaulio pasakas, ji pasiryžusi savo brangiausiam miestui tarnauti, juo rūpintis sunkiausiais gyvenimo momentais. Taip rašydama autorė yra nuoširdi, tai patvirtintų visi, ją pažinoję. Tačiau kaip Regina atsidūrė Kelmėje, kiek ir kaip turėjo čia pragyventi, kad gimtų būtent tokios eilutės?

                      Poetė gimė Anykščiuose inteligentiškoje vaistininkės ir buhalterio šeimoje. Gyvenimas susiklostė taip, kad Biržinių šeima 1952-ųjų rudenį apsigyveno Kelmėje, kai Reginutei buvo vos treji metukai. Čia ji užaugo Kelmės pieninės kieme. Kada grįždavom iš klajonių (poetė kiekvieną dieną stengdavosi viena arba su draugėmis pasimaudyti Kražantėje, tvenkiniuose, pakeliauti) po Kelmės apylinkes ir Regina pamatydavo Kelmės pieninės kaminą, nusikvatodavo ir sušukdavo: „Štai mano gimtasis kaminas!“. Meniškos sielos mergaitė pamilo Kelmės gamtą: upes Kražantę ir Vilbėną, juosiančias miestą, tvenkinius, nuostabias apylinkes, dvarininkų Gruževskių baroko dvarą (dabar Kelmės krašto muziejus, jame saugomi ir poetės Reginos Biržinytės rankraščiai, dienoraščiai, laiškai, memorialiniai daiktai), liuteronų ir katalikų bažnyčias. Čia 1967 metais baigė vidurinę mokyklą, čia rajoniniame laikraštyje 1966 metais publikuojamas jos pirmasis moksleiviškas eilėraštis „Prie naujo kalendoriaus“. Čia dvidešimt metų kūrybingai išdirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje, čia gyveno iki paskutiniojo atodūsio, čia atgulė amžinojo poilsio šeimos kape.

                      „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie poetę R. Biržinytę rašoma: „Baigusi vidurinę mokyklą mokytojavo, nuo 1976 metų iki gyvenimo pabaigos dirbo Kelmės viešojoje bibliotekoje. Dirbdama 1974 metais baigė lituanistikos studijas VU. Eilėraščių paskelbė kultūros darbuotojų kūrybos kn. „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), Šiaulių krašto poezijos alm. „Kas esi“ (1992) ir kt. Išleido rink. „Takas į vienkiemį“ (1990), „Tenai už Kražantės“ (1993) ir „Sutemų slėniai“ (1996), pastarajame įdėtas ir pluoštas publicistikos. Eilėraščiai atspindi tylų, vienatvės ir ilgesio kupiną gyvenimą, suaugusį su atokia žemaitiškąja Kelme, prisiglaudusį prie pirmapradės gamtos, ir kartu išreiškia veržimąsi į tolimus kraštus, į dvasios tėvynę: juose skamba žmogaus buvimo prasmės, dvasingumo ieškojimai, meilė gyvenimui. Išvertė rusų poezijos“. (Dalia Striogaitė)

                      Poetės R. Biržinytės mirties dešimtmečiui 2006 m. Kelmės rajono savivaldybė išleido knygą „Taip lengva“. Šiame rinkinyje sudėti neskelbti poetės eilėraščiai iš paskutinio jos eilių bloknoto, dabar saugomo Kelmės krašto muziejuje. Rinkinio sudarytoja – šio teksto autorė, redaktorė – Dalia Griškevičienė. Kada rinkinys „Taip lengva“ buvo paruoštas spaudai, sužinojome, kad Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos darbuotojos, poetės kolegės, jos rašomajame stale rado 12 poetės Reginos Biržinytės eilėraščių sąsiuvinių, kurių dauguma neįtraukti nė į vieną rinkinį.

                      Nutariau perskaityti Žemaitės VB saugomus poetės rankraščius. Buvau nustebinta eilėraščių gausa ir branda. Eilėraštis „Giesmė Kelmei“ ir dauguma šiame tekste pateiktų eilėraščių paimti iš minėtos bibliotekos fondų, taip pat įdėta eilėraščių iš kiekvieno poetės rinkinio.

                      Su didele meile rašo apie ją išauginusį kraštą poetė, nepaprastai mėgusi keliauti po kalnus, svečias šalis: išvaikščioti ir išvažinėti Karpatų, Kaukazo, Vidurinės Azijos kalnai, grožėtasi Baikalo ežeru ir jį supančiais kalnais. Kalnų ilgesys „gyvena“ daugelyje eilėraščių. Poetė žavėjosi Čekoslovakija, Jugoslavija, Lenkija, Bulgarija, Slovėnija, Ukraina, Estija, Latvija, Suomija, Leningradu, Maskva, jos Aukso Žiedu ir kt. Bet maloniausia – po kelionių sugrįžti į Tėvynę. Taip gimė eilėraštis „Sugrįžimai“:

…Bet tai nebus nei Praha, nei Paryžius,

Kas liks many po tolimų kelių…

Planetoj žmogui vietos ne per daug…

                                                                                       bet grįžusi

Prie lūpų gėlę Kelmės pievų kaip ranką

                                                                       motinos keliu.

Sugrįžta paukščiai… Lizdas juos priglaudžia

Senoj tarsi pasaulis obely,

O atminty vėl jūros tolimiausios gaudžia,

Vilioja kiemą gimtą vardan jų palikt.

Ak ir kodėl? Iš kur čigono kraujo

Klajoja gyslose manosiose giesmė?

Klajoklio paukščio neklystančiu instinktu

                                                                                       pažymėta?

Ir čia, ir ten širdis mylėti trokšta.

Čia beržus ir miglas, tenai – tarpeklį

                                                                 vėsų tarp kalnų.

Klajonėse gyvenimo tiesos šventos

                                                                    išmokstama:

Pasitikėt visom tautom kaip židiniu vienintelių namų.

                      Dėmesį patraukė eil. „Kaulų išniekinimas“, kuriame užfiksuoti Kelmės kirchės restauravimo darbai sovietmečiu. Šventovės požemiuose pro langų grotas matėsi karstai, žmonių kaukolės, kaulai:

Kai žiūrėjau,kaip kaulus ir kaukoles

Į šiukšlyną iš kirchės mėtė,

Saulė geso many, ir tik klykė sielos išniekintųjų

Apie tai, kad žmogus daug baisesnis už žvėrį

Ir kad veltui tikėjo į gėrį

Filosofų išmirusių kartos

Ir kad jis iš tiesų niekam vertas,

Kai, pavirtę bedvasėm mašinom,

Mes naikinam, naikinam, naikinam

Visa tai, kas kadais buvo šventa.

                      Laikas užgydo visas žaizdas, dažniausiai lieka kas gražu, gera. (Dabar kirchės požemiuose įrengtas kambarys). Eilėraštyje „Kaulų išniekinimas“, kaip ir visoje poetės Biržinytės kūryboje, nepaprastai vaizdinga poetės kalba. Nors eilėraštis sukurtas prieš kelis dešimtmečius, kaip aktualiai ir šiandien skamba poetės žodžiai: „Naikinam, naikinam, naikinam/visa tai, kad kadais buvo šventa“.

                      Savo rinkinio „Tenai už Kražantės“ redaktoriui, poetui Vl. Šimkui Kelmės krašto poetė R. Biržinytė paskyrė eilėraštį „Miestelis, kuris atminty“:

Yra toks miestelis ūkanų slėny,

Šermukšnių šviesoj ties senosiom kapinėm.

Sieniniai laikrodžiai beviltiškai vėlina –

Jie teberodo jūsų jaunystę,

Atmenat: vaikai „palendrį“ žaisti ima?

Atmenat: karvės iš lėto pareina?

Ne pro malūną – atsiminiau,

Graudžiai sugulusios į primirštą dainą.

Šiltojo pieno lig soties atseikėjo

Vasaros pievų dosnumu. Likimas

Ir netikėkit: jaunystė baigėsi,

Jaunystė gyva – amžinais sugrįžimais

Į mažą miestelį, į siaurąją gatvę

Vingiuotai nubėgančią žemyn link Vilbėno…

Tenusidriekia per visą atmintį

Kelmė – paklaikęs alyvų ir sielų žydėjimas…

                      Kiek meilės miestui, jo žmonėms slypi žodžiuose: „Kelmė – paklaikęs alyvų ir sielų žydėjimas!“ Kelmėje Regina sutiko daug žmonių, kurių „sielos žydi“. Tai pasakiška metafora, didžiausias komplimentas miestui, išauginusiam poetą Vl. Šimkų, I. Merą, poetę Reginą Biržinytę ir daug kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA