BIČIULIS

Mantas iš Labūnų

2019-02-26

Ona PETRAVIČIENĖ

                      2018 metų pabaigoje dvidešimt aštuntąjį gimtadienį atšventęs Mantas Maziliauskas su savo drauge Karolina gyvena Kelmės mieste, tačiau savo gyvenimą su gimtine susiejęs jaunas vyras laimingas jaučiasi, tik dirbdamas žemę ir imdamas jos subrandintą derlių.

Tėvų pramintu taku

                      Kukečių seniūnijos Labūnų kaime gyvenantys Egidijus ir Svetlana Maziliauskai yra patyrę šio krašto ūkininkai. Vairuotojo specialybę turintis Egidijus su savo žmona daug metų turi pieno ūkį, o darbštiems tėvams jų sunkiame darbe nuolatiniai pagalbininkai buvo du Maziliauskų sūnūs – Justas ir Mantas. Justas dabar gyvena Šiauliuose ir tik per darbymetį atvyksta patalkinti atskirus ūkius turintiems tėvams ir jaunėliui broliui. Mantas prisimena, kad pagautas jaunystės vėjų bandė trumpam nutolti nuo žemės ir Kelmės profesinio rengimo centre įgijo virėjo-padavėjo specialybę. Tik baigęs mokslus suprato, kad šis darbas ne jam. Jauną vaikiną nuo mažumės traukė technika, tad Mantas įstojo į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur pasirinko mechaniko-inžinieriaus specialybę. Pradėjus savarankiškai ūkininkauti, mokslams laiko nebeužteko, nors iš dieninio skyriaus ir pasiprašė perkeliamas į neakivaizdinį. Todėl ir liko neapgintas baigiamasis darbas, prie kurio Mantas dar tikisi sugrįžti…

                      Žemės ūkio valdą jaunasis ūkininkas gimtajame kaime įregistravo 2011 metais, o po to – ir ūkį. Pirmuosius 2 ha žemės Mantui nupirko tėvai. Jie laiko gyvulius, kurių priežiūra atima daug laiko, tad Mantas ėmėsi augalininkystės. Ūkininkas prisimena, kad jam perėmus pasėlių auginimą, derlius padidėjo, todėl nuo gyvulių šėrimo atlikusius javus galėjo parduoti. Kilo noras plėsti ūkį, jo gamybinę bazę ir dar rūpestingiau prižiūrėti dirbamą žemę.

Pakaktų ir 100 hektarų

                      Kukečių seniūnijoje yra daug stambių žemdirbių, todėl čia pradėti ūkininkauti jaunam žmogui sudėtinga. Ne tik žemės pirkimo, bet ir jos nuomos kaina didžiulė.

                      – Perkant kad ir 30 ha žemės, verta susimąstyti – gal turint tokius pinigus užsiimti kita veikla? Gerai, kad mieste turiu nuosavą būstą, nes už žemės įsigijimui išleistus pinigus galėjau nusipirkti erdvius namus. Žemės kaina įvedus eurą dabar praktiškai tokia kaip, kad buvo prie lito, tik eurais. Beprotiškai didelės naujos ir padėvėtos žemės ūkio technikos kainos, todėl norint išgyventi visą laiką tenka skaičiuoti,– kalbėjo Mantas.

                      Jaunasis ūkininkas laikosi nuomonės, kad kaimo žmonėms būtų buvę kur kas lengviau išgyventi, jei stambiųjų žemdirbių ūkiams valdžia nebūtų lengva ranka leidusi turėti po tūkstantį hektarų. Mantas sako, kad jei 10 kaimiečių turėtų po 100 ha, jie ne tik savo šeimą išlaikytų, bet ir dar svetimą įdarbintų. Ūkininkas teigia, kad tokio žemės kiekio užtenka išlaikyti savo šeimą. Svarbu, kad ta žemė būtų gerai prižiūrėta ir duotų gerą derlių. 30 ha nuosavos ir dar truputį nuomojamos žemės turintis vyras sako, kad atstumas nuo jo gamybinės bazės iki tolimiausio lauko – apie 10 km, o mažiausias dirbamas sklypas – 50 arų, jame net vietos nėra traktoriui su purkštuvu  apsisukti… Daugiausia ūkininkas augina kviečių, miežių, žirnių. Praėjusių metų rudenį pirmą kartą pasėjo ir žieminių rapsų. Jais Mantas numatęs pakeisti žirnius, nes pastarųjų auginimas ir nuėmimas labai sunkus, o supirkimo kainos nėra pastovios. Jei atliks laisvo žemės ploto, šį pavasarį ketina išbandyti auginti pupas. Jei manote, kad jaunam ūkininkui pavyko nupirkti aukštais derlingumo balais pažymėtas žemes – klystate. Ne vieno lauko viduryje vasaros metu peri antys…

                      Grūdų augintojas džiaugiasi, kad Labūnų kaime pavyko pastatyti naują arkinį sandėlį, į kurį pernai jau galėjo pilti naujojo derliaus javus. Kad nereiktų samdyti ir brangiai mokėti už grūdų transportavimo paslaugas, pernai Mantas nusipirko vilkiką.  Su galingu sunkvežimiu  jau šį rudenį būtų galima pasiekti Klaipėdos uostą, kur didesnės grūdų supirkimo kainos, bet tam reikia turėti daug pinigų kainuojančią džiovyklą.

Valstybės parama negundo

                      Ūkininkavimo ir darbštumo pavyzdžiu Mantas laiko savo tėvus. Jaunasis ūkininkas sako, kad daugiau kaip porą dešimtmečių pieno ūkį kūrę tėvai be didelio vargo galėjo bent kartą pasinaudoti valstybės skirta parama, bet neturėjo noro jos prašyti, kad ant savo galvos neturėtų užnertos kilpos.

                      – Gavus paramą smagu – gali nusipirkti naujos technikos, bet turi vykdyti ir įsipareigojimus. O jei nepasisekė… Tėtis sakydavo: atsiradus sunkumams, užkalame tvarto duris ir išsiskirstome, niekam nebūdami skolingi. Mano tėvai niekada nesinaudojo bankų paslaugomis, o aš esu „degtukas“. Jei sugalvojęs ką pirkti ir susidėliojęs savo finansus pamatau neblogą banko pasiūlymą, kam valgyti sausą batoną, jei man siūlo palankų bendradarbiavimą? Tai geresnis palengvinimas ūkininkams, nei lįsti į kokią ES paramą,– įsitikinęs M. Maziliauskas.

                      Ūkininkas sako, kad žemės ūkio ateitį, kaip ir gyvenimo kryptį, sunku prognozuoti. Mantas teigia, kad nėra prastų žemių – jos arba prastai prižiūrėtos, arba mažai patręštos. Bet koks rūpestingas bebūtų žemdirbys, derlius nuo jo priklauso tik 20 proc., o likę – nuo Dievulio. Tai ūkininkai patyrė per paskutinius porą metų. M. Maziliauskas sako, kad niekada neturėjęs tokių derlių, kokius jo laukai subrandino 2017 metų vasarą. Bet tik nedidelę dalį sausų grūdų pavyko nukulti. Kitus teko drėgnus krauti į sunkvežimį ir vežti tiesiai į elevatorių. Supirkėjai daug atskaičiavo, ir ūkininkas dėl to patyrė nemažų nuostolių, tačiau neturint džiovyklos – tai buvo vienintelė išeitis.

                      Pernykštės vasaros pradžioje visi grūdinių pasėliai vilnyte vilnijo, o užėję karščiai per dvi savaites derlių per pusę sumažino. Nors javų supirkėjai truputį pakėlė grūdų kainas, bet tai toli gražu nepadengė patirtų nuostolių. Ūkininkas sako, kad didžiausiais viltis jis pernai dėjo į miežius, bet po alinančių karščių iš hektaro vos po 4 t prikūlė.

                      Dar vieną lengvą šoką Mantas patyrė, gavęs pirmąjį pranešimą apie žemės mokestį. Ir jokių lengvatų – mokestis vienodas tiek ilgamečiam, tiek jaunam ūkininkui, neseniai brangiai pirkusiam žemę…

                      Artėjant pavasariui, Mantas jau valo sėjai skirtus grūdus. Netrukus sėkla bus beicuojama. Kai tik pakilusi saulė išdžiovins dirvas, bus galima pradėti pasėlių tręšimą – įsigytos trąšos nuo rudens laukia pavasario. Gal bent, kad šių metų orai nesugadins darbštaus ūkininko planų ir svajonių?..

Mantas Maziliauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA