BIČIULIS

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

                      Vilniaus, Kauno, Tauragės, Šilalės, Kelmės, Kražių ir Telšių žemaičiai vasario 24 d. suskubo pranešti žinią, jog Seimas, atsižvelgdamas į pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose prieš 800 metų Žemaitijos vardo paminėjimą, paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais. Seimas šį sprendimą priėmė pripažindamas Žemaitijos indėlį per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją. 2019-tieji taip pat paskelbti ir Vietovardžių metais, nes, pasak šio nutarimo iniciatorių, Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška.

                      Vasario 24 dienos žygio dalyviai rytą susibūrė aukščiausioje greitkelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda vietoje Šilalės rajono Prienų kaime. Šią vietą žymi granito plokštė bei išskirtinis gamtos paminklas – akmuo iš Rauško kaimo. Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos nariui, Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkui Virginijui Jociui tarus sveikinimo žodį, į visus susirinkusiuosius kreipėsi Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas ir pranešė žinią, jog nuo šiol visus važiuojančius greitkeliu aukščiausioje greitkelio vietoje pasitiks plevėsuojančios trys vėliavos – Lietuvos trispalvė, Žemaitijos ir Šilalės rajono savivaldybės vėliavos. Kreipdamasis į renginio dalyvius, Tauragės savivaldybės meras Sigitas Mičiulis priminė, jog prieš aštuonis šimtus metų Ipatijaus kronikoje aprašant Haličo-Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai – Karšuvos žemių kunigaikštis Erdvilas (kituose rašytiniuose šaltiniuose minimas kaip Gerdvilas) ir Tverų žemių kunigaikštis Vykintas. Kažin, ar šiandien iš mūsų daug kas žino, ar bent jau yra girdėjęs apie Karšuvos žemę? Kur ieškoti šios nuo XIII iki XIV amžiaus vidurio buvusios įtakingiausios Žemaitijos dalies? Manoma, jog tuometinė Karšuva, istorinė Žemaičių genties žemė, iki XIV a. pirmos pusės gyvavusi kaip atskiras Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administracinis teritorinis vienetas, tai didžioji dalis dabartinių Šilalės ir Tauragės rajonų, kai kurios Šilutės, Klaipėdos, Kelmės rajonų vietovės. Todėl labai prasminga, jog 2019-tieji Žemaitijos metai pradėti skelbti būtent Karšuvos žemėse.

                      Lietuvos trispalvę iškelti pakviesta Šilalės garbės pilietė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šilalės skyriaus pirmininkė Teresė Ūksienė, Žemaitijos vėliavą – Šilalės ir Tauragės savivaldybių merai Jonas Gudauskas ir Sigitas Mičiulis, Šilalės rajono savivaldybės vėliavą kelti pakviesti Kaltinėnų seniūnas Antanas Bertašius ir Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys. Plevėsuojant vėliavoms, Vilniaus etninės kultūros centro folkloro ansamblis, vadovaujamas Evaldo Vyčino, skelbdamas žinią apie Žemaitijos metus užtraukė žemaičių liaudies dainą „Ir pajauga žali leipa“, dar vadinamą neoficialiuoju Žemaitijos himnu.

                      Šioje aukščiausioje greitkelio vietoje į visus susirinkusiuosius kreipėsi Všį „Karšuvos būtovė“ pirmininkas Antanas Gedvilas, kuris pateikė pasiūlymą šį greitkelį pavadinti Karšuvos Kunigaikščio, Žemaitijos jungtinių pajėgų vado Alminos, suorganizavusio krašto pasipriešinimą kryžiuočių puolimams nuo 1252 metų ir atnešusiam pergalę Durbės mūšyje, vardu. Jo pastangomis įvyko lemiamas lūžis kovoje su kryžiuočiais, leidęs Žemaičiams ir Lietuviams patikėti savo jėgomis ir perimti iniciatyvą. Taip buvo apginta tautinė savimonė, žemės vientisumas ir tikėjimas.

                      Po vėliavų pakėlimo ceremonijos žygio dalyviai suskubo prie Bilionių piliakalnio, kur Varnių regioninio parko direkcija, Bilionių seniūnija ir Žemaičių kultūros draugija tradiciškai kiekvienų metų vasario mėnesį kviečia Lietuvos ir Žemaitijos krašto istorijos mylėtojus susirinkti ir kartu paminėti Pilėnų didvyrius.

                      Pilėnų didvyrių tragedija, įvykusi 1336 m. vasario 25 d., primena mums, jog kryžiuočiai su gausia kariuomene po kelių dienų kovos sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Ne viena lietuvių legenda byloja apie kovas su atėjūnais kryžiuočiais. Viena iš legendų, ir dabar įkvepianti pasididžiavimo ir savigarbos jausmus – apie kunigaikštį Margirį ir drąsius pilies gyventojus, kurie, supratę, jog nepajėgs atremti grobikų, pasirinko mirtį.

                      – Dėl tikslios Pilėnų vietos iki šiol vyksta ginčai, bet po istoriko Alvydo Nikžentaičio tyrinėjimų nebeabejojama, jog Trapėnų žemė – Žemaitijoje. Tiksli pilies vieta – iki šiol neįminta mįslė, viliojanti istorikus, kraštotyrininkus ir šiaip entuziastus,– sako istorikas Tomas Baranauskas.

                      Viso svieto žemaičius ant Bilionių piliakalnio sutiko Varnių regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas, o susirinkusius renginio dalyvius pasveikino Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Veringa“ nariai, vadovaujami Jolantos Kažukauskienės. Apie Bilionių piliakalnį susirinkusiesiems papasakojo bilioniškis Zenonas Levickis.

                      Bilionių piliakalnis, kitaip dar vadinamas Švedkalniu ar Šventkalniu, esantis netoli Laukuvos miestelio, yra viena iš spėjamų Pilėnų vietų. Tad ne šiaip Bilionys dar vadinami ir Pilionimis, o archeologų radiniai, pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos katedros vyr. mokslo darbuotojo, tyrinėjančio Bilionių piliakalnį Gintauto Zabielos, gali patvirtinti hipotezę, jog senieji Pilėnai buvo įsikūrę būtent Bilionių piliakalnyje.

                      „Čia radom visą sudegusią, pakankamai gerai užsikonservavusią Žemaitijos pilį. Panašu, jog bus datuojamas XIV a.“,– sakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos katedros vyr. mokslo darbuotojas Gintautas Zabiela. Pilies liekanos aptiktos metro gylyje. Viršutiniame pilies sluoksnyje rasta to laikotarpio metalinė sagtis, lipdytosios keramikos šukių, yla. O rastos sudegusių kaulų, grūdų, medinių pilies sienų degėsių liekanos tik patvirtina, jog šioje vietoje stovėjusi pilis buvo sudeginta.

                      Renginį žirgais žemaitukais pagerbė žymaus žygeivio, žemaitukų žirgų augintojo ir mylėtojo Vaidoto Digaičio vadovaujami raiteliai, kurie žiūrovų pasigėrėjimui pasivaržė rungtyje.

                      Ant piliakalnio viršūnės, prie užkurto laužo, apie 2019-tuosius – Žemaitijos ir Vietovardžių metus žinią liaudies dainomis skelbė Vilniaus etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Visi“.

                      Po raitelių varžybų nusileidę į etnografinės Jono Rupšlaukio sodybos kiemą visi vaišinosi žemaitiška šiupiniene, bendravo su raiteliais ir vieni su kitais.

                      Prasukdami pro Žemaitijos sostinę – Kražius, žygio dalyviai vakarop pasiekė Kelmę. Kelmės krašto muziejuje minint Žemaitijos ir Vietovardžių metus surengtas Vilniaus etninės kultūros centro folkloro ansamblio „Visi“ koncertas. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, sveikindama renginio dalyvius ir svečius, priminė, jog folkloro ansamblis „Visi“, rinkdamas ir užrašinėdamas dainas, Kelmės rajone yra surengęs 6 ekspedicijas, o po Žemaitiją užrašinėdami tautosaką keliavo per 20 kartų. Pasiklausius liaudiškos dainos, kartu padainavus, pristatyta gamtos mokslų daktarės Ievos Švarcaitės parengta ir „Versmės“ leidyklos išleista monografija „Vaiguva“ iš leidyklos leidžiamos „Lietuvos valsčių“ serijos. Monografijoje apie Vaiguvos valsčių, didelės apimties 1500 psl. knygoje – 500 juodai baltų ir spalvotų iliustracijų. Monografija gausiai iliustruojama nuotraukomis, piešiniais ir brėžiniais, žemėlapiais, dokumentų faksimilėmis, pateikiamos muzikos kūrinių gaidos.

                      Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narys, Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys, kalbėdamas apie monografiją, sakė, jog remdamasi žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis, anksčiau skelbtais straipsniais, kitais rašytiniais šaltiniais, bei faktine medžiaga, sudarydama monografiją gamtos mokslų daktarė Ieva Švarcaitė nuveikė didžiulį darbą, kuris reikšmingas ne tik Kelmės kraštui, bet ir visai Žemaitijai. Ievą Švarcaitę sveikino Kelmės rajono mero pavaduotojas Albertas Brazas, buvę mokiniai, vaiguviškiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA