BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Pirmąją kalendorinio pavasario dieną Užventyje prie Kraštotyros muziejaus buvo atidengta atminimo lenta, skirta penkiems šio krašto 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų savanoriams – Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams. Ją atidengė Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis ir šį apdovanojimą pelniusio iš Užvenčio seniūnijos Dangvietų kaimo kilusio leitenanto, Nepriklausomybės kovų savanorio Liudo Tugaudžio dukra Virginija, dabar gyvenanti Naujojoje Akmenėje, bei sūnus Virginijus, gyvenantis Užvenčio seniūnijoje. Dar viena L. Tugaudžio dukra Genovaitė praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje dirbo mūsų laikraščio redakcijoje, o dabar gyvena Šiauliuose. Atminimo lentą pašventino Užvenčio klebonas Aivaras Jurgilas. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Kelmės savanoriai iššovė tris salves – už Nepriklausomybės kovų dalyvius, Užvenčio dvaro savininką, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Smilgevičių bei šio krašto žmones ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Šios atminimo lentos atidengimo vienas iniciatorių – Kelmės vietinio ūkio direktorius Dainius Popovas – sakė, kad žinomo žurnalisto, įvairių patriotinių akcijų iniciatoriaus Viliaus Kavaliausko žiniomis, 1919 m. Lietuvoje buvo 420 valsčių, o 314 turi savo Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. 180-yje jau įamžintas jų atminimas.

                      Istorinę apžvalgą apie Užvenčio krašto savanorius padarė vietos Kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Knyzelienė. Ji pristatė su Užvenčiu susijusius Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Beje, dažnai knygose, straipsniuose minimas Vyties Kryžius. Iki 1927 m. Vyties Kryžiumi ir buvo apdovanojami nusipelnę Lietuvai žmonės. Tais metais buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o 1930 m. Vyties Kryžius pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.

                      Jau minėtas L. Tugaudis šį apdovanojimą gavo už narsą bei didvyriškumą mūšiuose su lenkų kariuomene.

                      Vyčio Kryžiaus kavalierius Albinas Čepauskas gimė 1898 m. Minupių kaime, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vyčio Kryžių jis gavo už parodytą didvyriškumą kautynėse su bermontininkais, kai savanoriai po įnirtingo mūšio užėmė Radviliškio malūną. Po Nepriklausomybės kovų jis buvo būrio bei kuopos vadas, 1926 m. kariui suteiktas kapitono laipsnis.

                      Vyčio Kryžiaus kavalierius Stasys Černiauskas gimė 1898 m. dabartinės Užvenčio seniūnijos Šlapgirio kaime. 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo Vilniaus batalione, dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir lenkais.

                      Vincas Rauba gimė 1898 m. Minupių kaime. Pristatyme apdovanojimui V. Raubos pasižymėjimas aprašytas taip: „1919 m. rugpjūčio 28 d. smarkioje bolševikų ugnyje savo drąsa palaikė kitų kareivių ūpą ir savo iniciatyva prisidėjo prie tvarkos palaikymo karių eilėse – tuo labai pagelbėjo laimėti mūšį“.

                      Ipolitas Žulys gimė 1896 m. Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiuje. 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Jis Vyčio Kryžiumi apdovanotas už narsą kovose su lenkais. Po Nepriklausomybės kovų jis dirbo dabartinių Šiaulių ir Telšių rajonų teritorijose, o palaidotas Užvenčio kapinėse.

                      Jau minėto V. Kavaliausko duomenimis, iš Užvenčio valsčiaus Nepriklausomybės kovose dar dalyvavo savanoriai Albinas Čepas, Povilas Giržatas, Pranas Gotautas, du Antanai Grigai, Jonas ir Julius Gulbinai, Tadas Janavičius, Viktoras Kaknevičius, Stepas Kasparas, Ipolitas Kasperavičius, Juozas Lukoševičius, Antanas Lukošius, Povilas Monkevičius, Juozas Navickas, Stepas Pivariūnas, Juozas Pocius, Stepas Pronckaitis, Antanas ir Mikas Rimeikiai, Stasys Rimkus, Apolinaras Stasiulis, Antanas Streckis, Antanas Užkuras, Juozas Žukas.

                      Renginyje pristatyta Lietuvos savanorio Stasio Butkaus, kilusio iš Kurtuvėnų, prisiminimų knyga „Vyrai Gedimino kalne“. Pasak D. Popovo, knygos pristatymas Užventyje pasirinktas neatsitiktinai, nes S. Butkus Kurtuvėnuose sutiko į Vilnių vykstančius savanorius iš Užvenčio bei Vaiguvos ir pats parašė prašymą tarnauti Lietuvos kariuomenėje. S. Butkus net nesulaukęs pranešimo išvyko į Vilnių ir su dar trim savanoriais 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą Gedimino kalne trispalvę iškėlė. Pirmoji knyga „Vyrai Gedimino kalne“ buvo išleista Vokietijoje 1957 m., antras leidimas – 1984 m. Čikagoje, o dabar trečiuoju leidiniu D. Popovo paskatinti pasirūpino Šiaulių rajono viešosios bibliotekos darbuotojai.

                      – Apie unikalią S. Butkaus biografiją išgirdau atsitiktinai pabendravęs su Vilniaus Gedimino technikos universitete anglų kalbą dėstančiu Valdemaru Mikalausku. Jo tėvas Vytautas Kleopas Mikalauskas tarpukario Lietuvoje buvo Biržų įgulos komendantu ir gerai pažinojo S. Butkų. Mane sudomino faktas, kad kraštietis savanoris buvo tarp keturių Lietuvos gynėjų Gedimino kalne iškėlusiu trispalvę,– kalbėjo Kurtuvėnuose gyvenantis D. Popovas.

                      Jos pavaduotojas ir knygos redaktorius Almantas Šlivinskas bei šios bibliotekos metodininkė Audronė Kiršinaitė užventiškiams pristatė S. Butkaus atsiminimų knygą. Joje yra nemažai vietų, kuriose minima Kelmė, Užventis, Vaiguva, kitos mūsų rajono vietovės. S. Butkus buvo įvairiapusiška asmenybė – ne tik kariškis, bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jis nuo dvylikos metų pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. S. Butkus prisiminimuose rašo, kad patriotiškumo jausmą stiprino tėvo Jono Butkevičiaus pažiūros. Lietuvos savanoris prisiminimuose rašo, kad tėvas pasakodavęs, jog žemaičių kalba yra labai svarbi. Autorius cituoja tokius tėvuko žodžius: „Danguje angelai ir šventieji kalbasi, giesmes gieda tik žemaitiškai, o pragare velniai savo tarpe su prakeiktaisiais čirška tik lenkiškai.“ Be to, J. Butkevičius sūnui Stasiui sakydavęs, kad Lietuvos valstybė bus atkurta, o joje gyvens lietuviai ir žemaičiai, karaliumi būsiąs tik žemaitis ir jokiu būdu ne aukštaitis.

                      Teatralizuotą programą pagal S. Butkaus prisiminimų knygą parodė Kurtuvėnų regioninio parko, kurio pusė teritorijos yra mūsų rajone, ansamblis „Kurtovė“.

                      Renginyje dalyvavo ir šiauliškis istorikas, profesorius, Seimo Laisvės kovų ir istorinio valstybės įamžinimo komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Jis sakė:

                      – Šie metai Seimo nutarimais skirti net vienuolikai atmintinų datų, iš jų ir Nepriklausomybės kovų šimtmečiui. Šiandien pamačiau puikų renginį, parodantį, kaip Seimo dokumentas virsta gyvenimu. Mūsų komisija Seime didžiausia, joje 17 narių, „valstiečiai“ neturi daugumos. Dėl sprendimų projektų komisijoje niekada nebalsuojame ir juos priimame bendru sutarimu. Seimo posėdžiuose to padaryti nepavyksta. Pastebėsiu vieną dalyką – Seime esame penki profesoriai. Du Kęstučiai – jūsų kraštietis Masiulis ir Glaveckas – kažkodėl balsuoja prieš atmintinų datų minėjimą, o kitas iš jūsų krašto kilęs profesorius Viktoras Pranckietis, taip pat Eugenijus Jovaiša ir aš pasisakome už istorinių ir kitų sukakčių paminėjimą. Reikia ir gražių dalykų, ne vien knaisiotis po purvą.

                      Gražiu renginiu džiaugėsi V. Andrulis, Užvenčio seniūnijos seniūnas Linas Mačernius. Be to, Paramos ir labdaros fondo „Užvenčio Pegasas“ vadovas Alvydas Knyzelis ir kiti sveikino 57-erius metus Užvenčio šokėjus ugdžiusią ilgametę mokytoją Oną Jankauskienę, kuriai pirmoji pavasario kalendorinė diena buvo ir paskutinė darbo diena Užvenčio kultūros centre.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA