BIČIULIS

Egidijus ŪKSAS
Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos vyresnysis istorijos mokytojas

Prieš kiek laiko kilo šiokia tokia diskusija dėl Kelmės prekinio ženklo. Nėra prasmės diskutuoti, ar teisingai pasirinkta. Jeigu tokią idėją originaliai pateiksime ir sugebėsime parduoti, ir tai bus perkama – visiems bus gerai. Pasaulyje dar ne tokių sėkmingos komercijos pavyzdžių galima rasti.

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje parašyta nemažai mokslinių darbų ir studijų apie vietovardžių, hidronimų, toponimų kilmę, bet apie Kelmės vardo kilmę duomenų nėra daug. Gal tai ateities tyrimų objektas, juo labiau, kad turime nemažai jaunų istorikų, lingvistų, kurių mokslinių tyrimų sritis apima mums rūpimą klausimą. Tad ar galima Kelmės pavadinimo kilmę sieti su jau įsigyvenusia teorija, kad jis kildinamas iš žodžio „kelmas“? Keletas pastebėjimų ir abejonių šia tema.

Kaip aiškina kalbininkas A. Vanagas (1996), veikiausiai miesto vardas Kelmė atsirado iš bendrinio daiktavardžio „kelmas“, pirminė Kelmės reikšmė galėjo būti „kelmuota vieta, kelmynė“. Panašiai yra aiškinama mažo kaimelio Augustavo apskrityje Kelmynės (lenkiškai Kielmin) vardo kilmė.

Rašytiniuose XV-XX a. pradžios šaltiniuose bei dokumentuose Kelmė vadinama ir rašoma  „Kielmy“. Esami žemaičių tarmės šaltiniai bei žodynai žodį „kelmas“ pateikia kaip „kiesalis; keisalis“, „kers“ reiškia išrautą kelmą, „pakerė“ – tai, kas po kelmu. Taigi, žodžio „kelmas“ dabartine prasme tuo metu žemaičiai galėjo nežinoti. Lietuvių tautosakoje kelmo prasmė negatyvi. Filologė V. Masiulionytė rašo, kad kelmas – tai riba tarp šiapus ir anapus, pavojinga erdvė, kurioje galima pražūti, sakoma „kelmas patraukė, kelmas rauna, po kelmu nueiti“ (žmogus žuvo, mirė). Kelmas siejamas „tiesiog su kitoniška erdve, iš kurios kyla svetimi arba neišmanūs žmonės“ (V. Masiulionytė). Labai abejotina, kad neseniai apkrikštytoje Žemaitijoje „kelmas“ būtų davęs pradžią vietovardžiui Kelmė. Juo labiau, kad XVI a. Kelmės dvaro valdą įsigiję Gruževskiai, būdami uolūs evangelikai reformatai, kažin, ar galėjo sau leisti taikstytis su stabmeldystės apraiškomis savo valdose.

Kabelkos nuomone, norint išsiaiškinti, kaip iš yra iš tikrųjų, neužtenka vien kalbos faktų, reikia ir papildomų duomenų apie tos vietovės praeitį, gyventojus ir t.t. (Kabelka J. Baltų filologijos įvadas. Vilnius, 1982. P. 69). Pasak A. Kavaliausko, problema yra ta, kad kalbininkai nenustato vietovardžių atsiradimo laiko, todėl kai kurie vietovardžiai Žemaitijoje galėjo atsirasti dėl kuršių migracijos į Žemaitiją XIII a. pabaigoje, kai, neatlaikę vokiečių ordino spaudimo, į dabartinės Lietuvos teritoriją kėlėsi ne tik kuršių, bet ir žiemgalių, prūsų, skalvių, nadruvių ir jotvingių genčių atstovai. Kuršiai, be abejo, nuo seno gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje ir pajūryje, bet tik ne centrinėje Žemaitijoje. Kuronizmų (kuršių kalbos reliktų) atsiradimą žemaičių tarmėje galima paaiškinti bendra kuršių ir žemaičių kilme. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vienas žymiausių lingvistų Z. Zinkevičius žemaičių genties neišskyrė ir žemaičiais laikė Žemaičių kunigaikštystės (politinio-administracinio senosios Lietuvos valstybės vieneto) gyventojus. K. Būga žemaičiais laikė lietuvių tarmę, kurios arealas apima administracinę Žemaičių žemę, iš dalies – ir Karšuvos žemę, Keklio žemę, ir kuri turėjo daug panašumų panašumų su kuršių kalba. Pasak V. Žulkaus, tiek pajūrio gyventojai, tiek žemaičiai kalbėjo labai panašia tarme; manoma, kad jie sudarė vieną didelę protokuršiškos kultūros sritį, kuri vėliau pradėjo skaidytis į kuršišką ir žemaitišką. Šiuo metu kalbininkai tvirtina, kad yra ne žemaičių kalba, o žemaičių tarmė, kuršių asimiliacijos produktas, kurią paskatino XII-XIII a. šiame Pabaltijo regione vykę geopolitiniai procesai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žemaičių, kuršių, žiemgalių ir sėlių genčių kultūros susiformavo ant vakarų baltų substrato (V. Šimėnas). Todėl žemaičiai kultūriniu ir kalbiniu požiūriu buvo artimesni šioms gentims, o ne lietuviams, kurie yra rytų baltai. Tikėtina, kad į Kelmės krašto apylinkes būta žmonių įsrūvio ir iš pietų – prūsų, jotvingių (dar vadinamų sūduvių, dainavių) žemių. Fonetines ypatybes, būdingas jotvingiams, galima pastebėti kai kurių hidronimų (vandenvardžių) ir toponimų egzistavime – netoli Kukečių yra upelis Sūdupis (J. Nainytė, 2010). Kalbininkas K. Būga pirmasis užrašė jotvingių kalbines ypatybes, pastebėjo leksinius skirtumus: juodas vadinamas „kirsnas“, baltas – „gailas“ (prūsiškai – gailis, hidronimai Gailiavalkis, Gailintas – J. Nainytė), gal ir kaimo Gailiai pavadinimas yra jotvingiškos ar prūsiškos kilmės.

Kelmės (Kielmy) vietovė bandyta sieti su 1294 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ minima Kymel, Kimel pilimi (A. Dubonis). Kalbinkas A. Salys šią prielaidą atmetė net nesvarstęs, o istorikas R. Batūra įrodė, kad minėta vietovė yra kaimas dabartiniame Šilutės rajone. Yra žinoma, kad kryžiuočių žvalgai, veikę Žemaitijoje, įvertindavo gamtos sąlygas, atkreipdavo dėmesį į upes, prie kurių būtų galima statyti malūną, kalvas, piliakalnius bei žaliavos išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti kuriant potencialias įsitvirtinimo vietas. Orientuojantis vietovėje, planuojant karo žygius (reizus) nurodant nurodant kariuomenės judėjimo kryptis, stovyklavietes, buvo nurodoma upė, ežeras, kalnas, kalva, piliakalnis. Todėl tikėtina, kad vietovardis Kielmy galėjo būti siejamas su apylinkėse labiau matoma kalva bei yra ne vietinės kilmės. Tą patvirtintų ir V. Vaitkevičiaus nuomonė: „Tinkamas mastelis, pozicija, iš kurios matoma vieta, ir apšvietimas kraštovaizdžio tyrinėtojui parodo vietos siluetą arba siluetus ir dažnai padeda ją geriau suprasti, įminti vietovardžių arba vandenvardžių, su jais siejamų padavimų ir pasakojimų kilmę. Antai Lietuvos piliakalnių – įtvirtintų gyvenviečių ir medinių pilių vietą – siluetus formuoja pylimai, išlygintos aikštelės, statūs šlaitai, terasos. Šių vietų siluetai yra nepakartojami dėl proporcijų, simetrijos arba priešingai – asimetrijos. Plačiai paplitęs, iš gilios senovės kylantis piliakalnių pavadinimas su galva, pakaušiu, taip pat kepure, šalmu. Toks pat akivaizdus piliakalnių ir bažnyčių panašumas: jų siluetai iškilūs, dominuoja apylinkėje.“ (V. Vaitkevičius, 2012). Dabartinėje Lenkijoje, Pomeranijoje, yra kaimelis Kielmy. Jo rašytinė forma tapati šimtmečiais vartotai Kelmės formai – Kielmy. Jis įsikūręs prūsų gyventose žemėse, vokiškai buvo vadinamas Köllmen, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1353 metų. Kaimo pavadinimas kildinamas iš prūsų kalbos žodžio „kelmis“, reiškiančio kepurę. Filologas V. Rinkevičius 2015 m. išleistoje monografijoje „Prūsistikos pagrindai“ mini, kad žodis „kelmis“ yra ankstyvas prūsų kalbos germanizmas – „germ. helmaz – kepurė, ilmis – stoginė (gotiškas žodis „hilms“ – šalmas, germ. – helmaz).

Numalšinus 1830-1831 m. sukilimą, Rusijos imperijos valdžia vykdė „lenkiškų pradų naikinimo politiką“ – įstaigų ir pareigybių pavadinimai pakeisti rusiškais, valdiškose įstaigose įvesta rusų kalba, buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės pavadintos Šiaurės vakarų kraštu. Kartu buvo rusinami ir vietovardžiai, taip miestelis Kielmy buvo pervardintas į „Кельмы“. Dvigarsio „ie“ neišėjo transliteruoti, todėl jis buvo keičiamas balse „e“. Galima pateikti kitus pavyzdžius – Viekšniai – Векшни, Giedraičiai (lenk. Giedrojce) – Гедройце, Lieplaukė – Леплавки, Prienai (lenk. Prieny) – Прены, Rietavas – Ретово. Buvusį istorinį miesto pavadinimą Kielmy 1915 m. į vartoseną sugrąžino okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia. Gal Kelmės pavadinimas kilo transliteruojant rusišką pavadinimo formą į lietuvišką? Legendos apie Kelmės vietovės atsiradimą iš kirtavietės su paliktais kelmais siekia XIX a. antrą pusę – XX a. pradžią, yra nesenos ir sietinos su tuo metu populiarios romantinės istorijos paplitimu. Buvęs pavadinimas Kielmy galėjo netikti ir dėl galimai jo „lenkiškos“ kilmės. Nereikia atmesti ir to fakto, kad XIX a. pabaigoje kartu su tautiniu atgimimu plito ir antilenkiškos nuotaikos, buvo paplitusi idėja, kad lietuviams reikia atsiriboti nuo lenkų, atsiskirti, tada tai buvo labai svarbu lietuvių tautiniam judėjimui.

1 Komentaras

  • Yra tiesos parašė:

    Tas prekinis ženklas labai tinka ant rajono valdžios“pagrūsti“: sakykim, sėdi kaip kelmai, o žmonių problemų nesprendžia. Tarkim,juk Kelmės kelmams labai pritinka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA