BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Teatro gerbėjams plačiau nereikia pristatyti Šiaulių dramos teatro aktoriaus, režisieriaus, teatro pedagogo Juozo Žibūdos. Tačiau gal ne visi žino, kad jis nuo 1994 m. gyvena Kelmės apylinkių seniūnijoje, Vaitaičių kaime. Čia naujam gyvenimui prikėlė seną sodybą, turi šiek tiek žemės, miško. Teatralas domisi Kelmės rajono gyvenimu, bendradarbiauja su Kelmės mažuoju teatru, jame su buvusiais savo studentais pastatė pjesę „Ezopas“, o šio kolektyvo vadovas Algimantas Armonas jau turi naujų pasiūlymų J. Žibūdai. Su teatralu ir kalbėjomės jo šeimos sodyboje. Kas menininką patraukė iškeisti patogų gyvenimą Šiaulių mieste į atokų vienkiemį? Tuo ir pradėjome pokalbį su J. Žibūda.

                      – Vaikystė ir jaunystė prabėgo nedideliame Dzūkijos miestelyje, esančiame šalia sienos su Lenkija – Kapčiamiestyje. Ten tokioje troboje ir gyveno mūsų šeima. Man toks gyvenimas, kaip ir kugelis bei dzūkiškos bandos, visada buvo mieli dalykai,– sako J. Žibūda. – Kol mano ir žmonos Marijos, beje, mano klasės draugės, tėvai buvo gyvi, atostogaudavome Dzūkijoje. Vėliau nusipirkome sodybą netoli Šiluvos. Tačiau ją tvarkę meistrai supleškino… Vėliau aptikome skelbimą apie šią sodybą. Ji tapo „auksine“, nes beveik viską, ką uždirbome, tą ir sudėjome. Tiesa, turime butą ir Šiauliuose, tačiau gyvenamąją vietą deklaruojame Vaitaičių kaime.

                      – Augote nedideliame miestelyje, kuriame, skirtingai nei didmiesčiuose, nebuvo meno mokyklos ar teatro studijos. Kaip pasirinkote aktoriaus profesiją?

                      – Kapčiamiestyje buvo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Prasmingai laisvalaikį leisdavome ir mokykloje. Vyresnėje klasėje mokėsi žinoma dainininkė Veronika Povilionienė, dirbo puikus muzikos mokytojas, vargonininko sūnus Algis Juška, lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė irgi nuostabi pedagogė. Jau pradinėse klasėse vaidindavau intermedijose, vėliau skaitydavau poetų eiles, vesdavau renginius. Nežinau, kuo patraukiau pedagogus. Galbūt savo balso tembru? Dalyvavau respublikiniuose skaitovų konkursuose, kur vertinimo komisijose būdavo tų laikų teatro žvaigždės – Arnas Rosenas, Marija Rasteikaitė bei kiti. Malonu būdavo išgirsti jų pagiriantį, padrąsinantį žodį. Vykdavome vaidinti ar koncertuoti į aplinkinius kaimus, pas pasieniečius, netgi į Gardiną.

                      Tačiau aktorystės studijas pasirinkau ne iš karto. Baigęs vidurinę mokyklą, vykdžiau tėvuko norą – jis norėjo, kad būčiau girininku. Todėl metus tuometinėje Žemės ūkio akademijoje studijavau miškininkystę. Tiksliau, „studijavau“. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į akademijoje gyvavusį studentų teatrą. Su juo daug gastroliavome. O Latvijoje – Jelgavoje įvyko ir kuriozinis atvejis. Ten vyko aukštųjų mokyklų teatrų kolektyvų konkursas. Mūsų kolektyvo vertinimo komisija vos nediskvalifikavo. Dėl to „kaltas“ buvau aš. Kai kurie komisijos nariai įtarė, kad esu ne studentas, o nusamdytas profesionalus aktorius…

                      Po metų atsisveikinau su akademija ir įstojau į Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija – aut. pastaba) studijuoti vaidybos. Mūsų kurso vadovė buvo iš Šaukėnų kilusi Irena Vaišytė. Manau, kad Kelmės rajono vadovai, jo kultūros žmonės galėtų pamąstyti, kaip įamžinti iškilios kraštietės vardą.

                      – Jūs su šiandien garsiais bendramoksliais Olegu Ditkovskiu, Sauliumi Bareikiu, Sigitu Jokubausku, Juliumi Dautartu, Antanu Venckumi, Virginija Kochanskyte bei kitais išvykote dirbti į Šiaulių valstybinį dramos teatrą. Profesionalo karjerą pradėjote tuo metu, kai Šiaulių teatras buvo bene didžiausiame savo pakilime, jam vadovavo Aurelija Ragauskaitė. Kaip atsidūrėte Šiauliuose, kaip priėmė teatro senbuviai?

                      – Mūsų kurse buvo penkiolika merginų ir vaikinų. Beveik visas kursas – dvylika J. Vaišytės studentų – atvykome į Šiaulius. Vilniuje pasiliko tik trys ištekėjusios kurso draugės. Tiesa, kurso draugė Nijolė Oželytė, vėliau išbandžiusi ir politikės duoną, atvykdavo į Šiaulius vaidinti Viljamo Sarojano „Žmogiškoje komedijoje“. Beje, Nijolė niekada neturėjo nė viename teatre nuolatinės darbo vietos. Ji įvairiuose teatruose kūrė vaidmenis, vaidino kine. Į Šiaulius atvykome ne tuščiomis, o su keliais diplominiais spektakliais. Nuo diplominiuose spektakliuose sukurtų vaidmenų ir prasidėjo mano karjera. Tuo metu A. Ragauskaitė jau buvo pastačiusi garsiuosius savo spektaklius: „Valdovą“, „Prisikėlimą“, „Kaip žydėjimą vyšnios“, „Pajūrio kurortą“. Mums atvykus, A. Ragauskaitė jau nebepastatė spektaklių, kuriuos galėtume priskirti Lietuvos teatro istorijos klasikai. Tiesa, man dar teko vaidinti „Valdove“.

                      Dabar Šiauliuose daugiau kaip po keturiasdešimties metų likome tik keturi bendrakursiai – A. Venckus, S. Jokubauskas, Rimanta Krilavičiūtė ir aš. O. Ditkovskis ir S. Bareikis grįžo į Vilnių, V. Kochanskytė išvyko į Klaipėdą, J. Dautartas – į Panevėžį, o vėliau – į Seimą ir t.t.

                      – Kokius įvardintumėte labiausiai įsimintinusus vaidmenis?

                      – Pirmiausia didžiuojuosi Harpagono vaidmeniu Moljero „Šykštuolyje“, Estragono „Antrajame išvaryme“. Iš nacionalinės dramaturgijos išskirčiau vyskupo Henriko Mazoviečio Vinco Krėvės „Skirgailoje“. Beje, man dažniausiai teko vaidinti kunigus, gydytojus ir teisėjus. Ir naujausioje premjeroje – Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje“ – vaidinu teisėją Liapkiną-Tiapkiną.

                      – Išbandėte jėgas ir režisūroje…

                      – Nei sovietmečiu, nei dabar aktoriai negali išgyventi vien iš vaidinimo teatre. Šiauliuose vadovavau Namų statybos kombinato kolektyvui, kuris gavo Liaudies teatro vardą, dirbau su Galanterijos kombinato teatro mėgėjais, vadovavau kelioms studijoms ir t.t. Savo teatre kaip režisierius debiutavau, pastatęs Kosto Kubilinsko „Jonuką avinuką ir sesytę Elenytę“. Vėliau Šiaulių universitete pradėjau teatro pedagogo karjerą. Su bendraminčiais parengėme Estrados studijų programą, buvo įkurta Teatro katedra, kuriai vadovavo mano žmona. Beje, ji muzikė, baigusi chorinio dirigavimo studijas, Šiauliuose dirbo su įvairiais kolektyvais. Estrados studijų programą kūrėme dėl to, kad norėjome, jog aktoriai būtų visapusiškesni – sugebėtų dirbti animatoriais, renginių vedėjais, organizatoriais.

                      – Jūsų studentai Rasa Šiaučiūnaitė, Modestas Vaitkevičius, Armandas Lazdauskis bei kiti šiandien vaidina Kelmės mažajame teatre. Kaip jie atsidūrė Kelmėje?

                      – A. Armoną kviesdavome į studentų diplominius spektaklius kaip vertinimo komisijos narį. Jam šie aktoriai patiko, pakvietė į Kelmę. Manau, kad Kelmės teatrui buvo naudinga atsinaujinti.

                      – Kelmėje su buvusiais studentais pastatėte pjesę „Ezopas“. Kodėl būtent ją?

                      – Pirmiausia šią pjesę pateikiau Šiaulių dramos teatrui. Jame pjesė buvo pastatyta, bet aš nevaidinau. Kelmėje malonu buvo dirbti su savo studentais, džiaugiausi, kad jie po ketverių „tarkavimo“ metų su manimi sveikinasi, nori dirbti. Žinojau aktorių galimybes, norėjau, kad žiūrovas galėtų ir pasijuokti, ir išgirsti protingų minčių.

                      – Sovietmečiu buvo aišku, kad drąsesni teatralai scenoje kalba Ezopo kalba. Po nepriklausomybės atgavimo teatras atsidūrė lyg ir kryžkelėje. Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos teatro situaciją?

                      – Sutinku, kad pasikeitus santvarkai, atgavus laisvę, teatralams iškilo klausimų, apie ką kalbėti: šeimą, kyšių davimą, dvasinę išdavystę, politikos aktualijas ir t.t. Stebėdamas šalies teatrų gyvenimą, galiu teikti, jog šiandien teatras yra įvairus, nuolat ieškantis. Ir žiūrovai yra labai skirtingi: vieniems užtenka pažiūrėti į gražius aktorius, kitiems į šviesos efektus, tretiems – pasijuokti, yra norinčių išgirsti įdomių minčių. Įvardinčiau ir vieną trūkumą. Nėra pas mus teatro edukologijos. Pavyzdžiui, mokinukai turi galimybes mokytis muzikos, dailės, choreografijos mokyklose. Teatro pradmenų mokančių mokyklų nėra. Vienintelis išganymas – neformalaus švietimo krepšelis. Todėl nesistebėkime, jog, pavyzdžiui, Šiauliuose yra žmonių, nežinančių, kad yra valstybinis teatras, kur jis yra. Jau nekalbu apie tai, kad dalis miestiečių jame nebuvo nė karto.

                      Šiauliuose turėjome Estrados teatrą. Tačiau miesto valdžiai jo nebereikėjo. O, pavyzdžiui, Panevėžyje savivaldybė išlaiko net tris teatrus. Ir Kelmės rajono valdžia Šiaulių valdžiai gali būti pavyzdys, nes suranda galimybių išlaikyti profesionalų teatrą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA