BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

Kuprės miško pašonėje, Pakražančio seniūnijos Raudiškės kaime buvusioje uošvių sodyboje gyvenantis Steponas Zaturskis sako, kad žmogus sutvertas judėti. Buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų puskarininkis teigė girdėję nemažai istorijų, kai į pensiją išėjusius buvusius kariškius apima depresija. Mat nelikus įprastinės veiklos dauguma pusamžių vyrų ištisas dienas leidžia prie televizoriaus ir šaldytuvo. Steponą nuo tokio likimo išgelbėjo… žemė.

Senelio ir brolio pramintais takais

1958 m. gimusio Stepono gyvenimas nelepino. Tėvų šeimoje jis buvo priešpaskutinis – šeštas vaikas. Steponas pasakojo, kad jo senelis Juozapas iki pirmojo pasaulinio karo dirbo meistru Kelmės vandens malūne, kuris priklausė vietos žydams, ir buvo gerbiamas už darbštumą ir sąžiningumą. Vėliau gyvendamas Paprūdžiuose, ne vienerius metus buvo eigulys. Steponas mano, kad būtent iš senelio jis ir paveldėjo meilę miškui, gamtai.

Baigęs Pakražančio vidurinę mokyklą, jaunas vaikinas buvo pašauktas į kariuomenę. Steponas buvo paskirtas į vieną Pamaskvėje buvusį autodalinį. Jauni kariai rūpinosi ne tik karine technika. Tarnybos metu iki viršilos laipsnio pakilusiam lietuviui teko lankytis ir tuometinio SSRS vado L. Brežnevo viloje, kur taip pat buvo keletas automobilių. Po armijos Steponas įsidarbino tiltų  montavimo įmonėje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad su tenykščiais darbininkams jam nepakeliui:

– Buvau negeriantis ir nenorėjau taikstytis su įmonės darbuotojų girtuoklystėmis. Vos vyrai gaudavo atlyginimą, po kelias dienas gerdavo. Kai išsiblaivydavo, dirbti eidavo šeštadieniais. Kadangi aš kartodavau, kad dirbti reikia darbo dienomis, o savaitgaliais vykti į namus, daugeliui mano nuomonė nepatiko. Dėl to ir teko išsiskirti.

Vėliau bandė dirbti savarankiškai, tačiau netrukus visus S. Zaturskio planus sujaukė 1991m. sausio įvykiai. Stepono apsisprendimui įtakos turėjo jo vyresnis brolis Jonas. Šis anksti pasirinko profesionalaus kariškio kelią ir, baigęs karo aviacijos mokyklą, išmaišė ne tik visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Kai tarnaudamas Angoloje gavo trumpų atostogų ir grįžo gimtinėn, Jonas nutarė nebetarnauti svetimoje kariuomenėje ir prieš patį pučą įsidarbino naujai įkurtoje savanoriškoje Krašto tarnyboje. Po poros metų brolio pėdomis pasuko ir Steponas. Kai S. Zaturskiui buvo skirtas etatinis darbas buvusiame Krašto apsaugos savanorių pajėgų Kelmės teritoriniame skyriuje ir duotas siuntimas į Karo akademiją, ten vyravusi tvarka Steponui pasirodė nepriimtina. Kad ir nepakilęs karjeros laiptais, Steponas Lietuvos kariuomenei atidavė 15 metų, kol buvo išlydėtas į pensiją.

Viskas prasidėjo nuo mainų

Steponas šeimą sukūrė 1980 m. Su žmona Angele, ilgamete Kelmės J. Graičiūno gimnazijos mokytoja, pora susilaukė trijų sūnų – Tomo, Dariaus ir Mariaus. Kol jauni tėvai augino berniukus ir dirbo Kelmėje, čia šeima turėjo ir nuosavą butą. Daugiabutis stovėjo gražioje vietoje, priešais Kražantės užtvanką, tačiau atėjus savaitgaliui Zaturskiai retai kada likdavo mieste. Nepaprastai gražiame gamtos prieglobstyje Kuprės miško pakraštyje gyvenę garbaus amžiaus Angelės tėvai buvo susigrąžinę savo žemę, laikė gyvulių. Laisvu nuo darbo metu Steponas su šeima skubėdavo į vienkiemį, kur visais metų laikais netrūkdavo darbo. Kai pašlijus uošvių sveikatai niekas iš Angelės artimųjų nepanoro perimti senolių ūkio, šis perėjo į Stepono žmonos rankas. Tam etatinis puskarininkis ne vienerius metus rimtai ruošėsi. Lietuvoje prasidėjus kalboms apie žemės dalijimą, S. Zaturskis nuvyko į kaimyninę Baltarusiją, kur prieš ketverius metus Taškente įsigytą „Žiguliuką“ išmainė į „MTZ-80“ markės traktorių, diskinę šienapjovę, plūgus, kultivatorių ir traktorinę priekabą.

– Tuokart net žemę matavęs matininkas su šypsena klausė, ar tai aš automobilį išmainiau į traktorių, bet nepraėjus nė metams daugelis ūkininkų tokiais mainais susidomėjo, nes arkliu žemės neapdirbsi. Vėliau panorusių pasekti mano pavyzdžiu laukė nusivylimas, nes buvo uždaryta Lietuvos-Baltarusijos siena,– prisiminė Steponas.

Vyras neslepia, kad ūkininkavimo pradžioje ne viskas lengvai sekėsi. Kol išmoko, kaip tinkamai sureguliuoti ir suderinti plūgus, kad jais būtų galima gerai suarti žemę, ne vieną noragą  sulaužė. Steponas prisimena, kad ūkio darbuose jam talkindavo ne tik žmona, bet ir į darbštūs sūnūs. Baigę aukštuosius mokslus suaugę vaikai paliko tėvų lizdą, bet prireikus visuomet atskubėdavo į pagalbą. Taip buvo ne tik ūkininkavimo pradžioje, bet ir tada, kai Steponas su žmona nutarė parduoti Kelmėje turėtą butą, o už gautus pinigus šalia senojo uošvių namo pasistatyti naują. Gaila, kad iš trijų Zaturskių vaikų Lietuvoje, Šiauliuose, gyventi liko vienintelis Darius. Kiti du sūnūs gyvena ir dirba Danijoje.

Ūkininkavimas prie Kražantės

Stepono žmona Angelė ir toliau dirba mokytojos darbą Kelmėje, o vyras rūpinasi ūkiu. Pernai Zaturskiai buvo deklaravę 35 ha pasėlių, iš jų 20 ha – dirbama žemė. Buvęs kariškis neslepia, kad gyventi šalia Kražantės kur kas smagiau, nei ūkininkauti. Kol neturėjo traktoriaus ir visureigio, žiemos mėnesiais pasiekti vienkiemį dažnai ne tik patiems, bet ir į svečius atvykstantiems vaikams būdavo sudėtinga. Kai įsigijo nedidelį džipuką ir traktorių, pravažiuoti vingiuotu miško keliuku didelio vargo neliko. Kitaip su žemės ūkiu. Viena dalis žemės – Paprūdžiuose, kita – netoli namų. Šalia tekanti Kražantė žemdirbiui diktuoja savas sąlygas.

– Jei sinoptikai kažkur išpranašauja šalnas, tai pas mus jos ir būna. Kadangi šalnos miežiams pavojingos, o ypač pasikartojančios, auginu tik kvietrugius ir avižas. Ir žieminių nepasėsi į lankas, kur pavasarį gulbės plaukioja,– sakė ūkininkas.

                      Kelis hektarus mažo derlingumo žemių Steponas apsodino mišku. Nuosavos žuvies sau ir artimiesiems įsigeidęs vyras išsikasė pirmąjį tvenkinį ir prileido ten dvimečių karpių, tik jų mažai ir liko. Buvęs savanoris per dieną vandens telkinį tikrindavo po kelis kartus, bet brakonierių nenutvėrė. Dar didesnis nusivylimas ištiko po savaitės trukmės kelionės į Vokietiją. Nors sodyba nebuvo palikta be priežiūros, grįžęs miežių lauke rado suvilktus ir paslėptus žuvies gaudymo įrankius…

                      – Tuokart buvo labai pikta. Kiek darbo teko įdėti ir išleisti pinigų, kasant tvenkinį ir perkant karpius, o šviežią žuvį valgė ne mano šeima, bet ilgapirščiai! Tik kai iškėliau vandens telkinio krantus ir pastačiau tvorą, vagysčių sumažėjo. O gal patys ilgapirščiai į protą įėjo ar kitą vietą nusižiūrėjo?– garsiai svarstė Steponas.

                      …Kai vos prieš porą metų į naują namą gyventi persikėlusio ūkininko pasiteiravau, koks metų laikas jam gražiausias, S. Zaturskis sakė, kad didelio miško pašonėje gamta visada žavi savo grožiu. Tačiau kiekvienais metais vyras su nekantrumu laukia pavasario. Per žiemą buvęs puskarininkis gerai apgalvoja, kokį dar šabakštynais užimtą žemės kampelį galima paversti pasėlius auginančia dirva ar jaunuolynu, o nušvitus pavasario saulei, kimba į darbus. Ir tai tęsiasi jau trylika metų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA