BIČIULIS

Atskirtys

2019-06-14

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Kai kalbame apie atskirtis, pirmiausia minime socialinę, kuri pirmiausia siejama su žmonių nelygybe. Neseniai Europos Komisijos (EK) pateiktose rekomendacijose kaip niekada išryškinta ši Lietuvos problema. EK siūlo Lietuvai gausinti pajamas į biudžetą, kovoti su nelegalais, didinti mokesčius ir nurodo apmokestinti visą nekilnojamąjį turtą, automobilius. Tačiau ar tai sumažins nelygybę? Ne viena buvusi Lietuvos Vyriausybė jau vykdė įvairias mokesčių reformas. Tačiau jų rezultatas visada buvo tas pats – kas mokėjo mokesčius, tas juos ir toliau moka, tik po kiekvienos reformos vis didesnius. O nesąžiningieji toliau nuo šios prievolės sėkmingai išsisuka. Nepasiteisino ir dabartinės Vyriausybės optimistinės prognozės ištraukti papildomus 200 mln. eurų iš šešėlio. Naujausi tyrimai liudija, kad 31 proc. apklaustųjų šešėlinėje rinkoje pirko rūbus, 25 proc. naudojosi grožio paslaugomis, 23 proc. remontavo automobilius, 18 proc. nelegaliai naudojosi statybos ir remonto paslaugomis, 17 proc. iš nelegalų pirko cigaretes ir vaistus, trečdalis – alkoholinius gėrimus, ketvirtadalis – degalus.

                      Dabartiniai valdantieji vis džiūgauja, kad didina atlyginimus. Tik užmiršta pasakyti, kad tai daro tik savo ir kitų biudžetininkų gerovei. Beje, tie atlyginimai kyla ne dėl pačios valdžios nuopelno, o dėl ekonomikos augimo, kuris nuo valdžiažmogių beveik nepriklauso. Privatus sektorius privalo mokėti mokesčius ir suktis kaip išmano. Tiesa, valdžia privačiam sektoriui tik nurodo didinti minimalią algą, tačiau nekreipia dėmesio į tai, ar privačios įmonės, o ypač smulkios, vidutinės, kurios vyrauja ir mūsų rajone, turi tam galimybių. Pastarosios privalo vykdyti valdžios nutarimus ir didinti minimalų atlygį nekvalifikuotiems darbuotojams. Tuo tarpu specialistams, įmonių vadovams išteklių didinti algas neužtenka, nors nuo šių žmonių pirmiausia priklauso firmų sėkmė. Ar neateis toks metas, kai valdžia, įpareigodama didinti minimalias algas, jas sulygins su specialistų ir vadybininkų atlygiais? Tada atskirties jau nebeliks. Visi bus lygūs – ir bemokslis, ir magistro išsilavinimą turintis.

                      Daug kalbama ir apie regionų atskirtį. Dabar Lietuva pagal BVP pasiekė 75 proc. ES lygio. Vilnius ir jo regionas pagal BVP jau viršija ES vidurkį ir minėtas rodiklis sudaro 112 proc. Tačiau kituose šalies regionuose, taip pat ir Šiaulių, kuriam priklauso Kelmės rajonas, šis rodiklis tesiekia apie 55 proc. Kalbos, valdžios pažadai mažinti regionų atskirtį primena propagandos antis.

                      Be šių tradiciškai vardijamų atskirčių galime įžvelgti ir kitas, kurios dažnai nepriklauso nuo to, kur gyvena žmogus – sostinėje ar provincijoje. Tą galima pasakyti apie kultūrinę, intelektualinę atskirtį. Didmiesčiuose yra aibė žmonių, baigusių aukštuosius mokslus, save vadinančių inteligentais ar net pelniusių mokslinius laipsnius, bet nė karto nebuvusių savo miesto teatrų, parodų salėse, kai kurie jų net nežino, kur šios yra. Priešingai – žmogus, gyvenantis Kelmėje ar Žalpiuose, sugeba aplankyti geriausius teatrų pastatymus, pamatyti filmų premjeras, apsilankyti pasaulinio garso muzikantų koncertuose ir t.t. Šiandien jau jokia naujiena, kad ir nedideliuose miesteliuose ar net kaimuose gyvena ir dirba žmonės, turintys mokslinius laipsnius, profesionalaus meno kūrėjo statusą ir t.t.

                      Nepaliečiame ir mūsų sielų, žmogiškumo, gerumo atskirčių. Tai irgi nesusiję su tuo, kur žmogus gyvena – Vilniuje, Kaune, Kražiuose ar Vijurkuose. Tokie dalykai nepriklauso nei nuo pajamų, nei nuo diplomo, nei nuo gyvenamosios vietos. Visa tai priklauso nuo auklėjimo šeimoje, tradicijų, galiausiai – nuo prigimties. Pastaroji yra didžiausia Dievo dovana.

                      Galime kalbėti ir apie politinę atskirtį. Ją matome ir Seimo, ir Vyriausybės, ir savivaldybių koridoriuose. Akivaizdu, kad tiek centrinės, tiek savivaldos valdžios lygmenyje yra žmonių, išmanančių politikos subtilybes ir apie jas neturinčių elementaraus supratimo. Dabartiniai valdantieji daug kalba apie profesionalumą. Tačiau susidaro įspūdis, kad politikos profesionalų tėra vienetai, o dauguma labiau primena plūgo profesionalus. Tačiau pastarieji ypač gerai mano apie save. Sulig išrinkimu į parlamentą ar savivaldybės tarybą tampa nepasiekiami kaip dievai. Su mandato gavimu tampa tariamais visažiniais. Tuo pačiu susiduriame ir su mūsų visų politinio išprusimo atskirtimi. Deja, absoliuti mažuma gilinasi į besiveržiančių valdžion programas, pasidomi, ką jie nuveikė anksčiau. Daugelis kandidatus renkasi, pasižiūrėję į jų portretus, ar pasitenkina gražbyliavimu.

                      Galima vardinti ir daugiau įvairių atskirčių mūsų kasdieniniame gyvenime, elgsenoje. Tokie dalykai nepriklauso nei nuo socialinės atskirties, nei nuo to, kur gyvename, o nuo mūsų pačių saviauklos, savikontrolės, savitobulėjimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA