BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Taip sako šeimos ūkį puoselėjantys Jovita ir Kęstutis Lileikiai iš Užvenčio seniūnijos Beržėnų kaimo. Neseniai per keturiasdešimties metų slenkstį persiritę darbštūs kaimo žmonės yra tikri savo krašto patriotai. Išgyventi iš nedidelio ūkio keturių asmenų šeimai nėra lengva, bet sutuoktiniai tik čia mato savo ateitį.

                      Jovita ir Kęstutis – vietiniai. Abiejų tėvai turėjo po keturis vaikus, o jie šeimose buvo jauniausi. Kai Jovita, baigusi kirpėjų mokyklą, įsidarbino Beržėnų parduotuvėje, čia būsimą žmoną ir surado po tarnybos armijoje į Pašilėnus grįžęs Kęstutis. 2000 metų pavasarį atšokę vestuves jauni žmonės turėjo minčių padirbėti užsienyje, kur ne vienerius metus dirba ir gyvena jų artimieji. Tik išvykti iš gimtinės nei vienas, nei kitas didelio noro neturėjo, nes geriausiai abu jautėsi čia – kur gimė ir užaugo. Kai jauna pora susilaukė pirmagimės dukros, o po ilgesnės pertraukos gimė ir sūnus, tėvai ir visai pamiršo apie gyvenimą svetur. Kaime darbo maža, tad sutuoktiniai ne vienerius metus iš Beržėnų važiuodavo dirbti į Šiaulius.

                      – Gyvenant arti Šiaulių-Užvenčio plento, važinėti į miestą mums nebuvo sudėtinga, tačiau paskaičiavome, kad neverta, jei darbdavys moka tik minimumą. Tik neturintys kitos išeities gali šitaip vargti,– kalbėjo sutuoktiniai.

                      Kaime gyvenanti šeima iš pat pradžių turėjo truputį žemės, kurioje užsiaugindavo reikalingų daržovių, tad po dešimties bendro gyvenimo metų sutuoktiniai nusprendė verstis ūkininkavimu. Ši veikla ypač traukė Kęstutį, kuris yra baigęs Varnių žemės ūkio mokyklą. Ūkininkavimo pradžioje Jovita ir Kęstutis augino kiaules. Nusipirko keturias veislines kiaules, o jų atsivestus paršelius augino iki bekonų. Tačiau tai truko neilgai. Sumažėjus kiaulių supirkimo kainoms, o vėliau Lietuvoje prasidėjus afrikiniam kiaulių marui, Lileikiai atsisakė tolesnio šių gyvulių auginimo ir perėjo prie augalininkystės.

                      Pernai Kęstutis deklaravo 65 ha pasėlių. Nuosavos žemės turi apie 20 ha, o kitą nuomojasi. Kadangi ūkininkas turi visą, nors ir seną, žemės ūkio apdirbimo techniką, atsiranda ir tokių žemės savininkų, kurie Kęstučiui siūlo naudotis jų turimu turtu, bet jo pasėtus pasėlius nori deklaruoti patys. Žemdirbys galvoja tokių „gudročių“ siūlomų žemių nuomos atsisakyti, nes negaunant išmokų ūkininkui nėra jokios naudos. Kol vaikai neužaugo, o žmona dirba pardavėja Beržėnų parduotuvėje, visą žemę vienas dirbantis ir prižiūrintis Kęstutis tvirtina, kad šeimos ūkiui pakanka 65 ha. Iš grūdinių kultūrų vyras sėja miežius, kviečius, avižas, o iš ankštinių – pupas, žirnius. Didžiąją dalį derliaus ūkininkas išveža tiesiai iš laukų, o grūdų sandėliavimui pavyko įsigyti dalį Ušnėnų kaime buvusių kolūkio mechaninių dirbtuvių. Kodėl žemdirbys nė karto nebandė pasinaudoti ūkininkams skirta parama,? Į šį klausimą atsakė abu sutuoktiniai:

                      – Ar gali žinoti, kas tavęs laukia po metų kitų, jei net rytdienos negali nuspėti? Jei pasinaudojus valstybės parama tektų kreiptis į banką, o po to kiltų kokių sveikatos problemų… Ramiau gyventi iš to, ką patys susitaupome ar reikalui esant giminės paskolina.

                      Lileikių žemės nepasižymi derlingumu – vieno lauko gale molis, o kitame – smėlis, todėl ūkininkaujantiems nenašiose žemėse nemenka paspirtis buvo didesnės išmokos. Tačiau dabar tiek Šaukėnų, tiek Užvenčio seniūnijos, kuriose yra ūkininko dirbamos žemės, iš minėto sąrašo išbrauktos. Dėl to Kęstutis daug neišgyvena. Vyras sako, kad jei valstybė žemdirbiui skiria išmokas, tai ir stengiasi reguliuoti, ką ūkininkas turi daryti, kaip ir ką auginti. Skaudžiausia, kad ir dangus ne visada būna kaimiečių pusėje. Kęstutis sakė, kad iš 2018 metais deklaruotų pasėlių daugiausia nuostolių atnešė žieminiai kviečiai. Laimė, iki sudarytos išankstinės grūdų pardavimo sutarties įvykdymo ūkininkui pritrūko vos šešių tonų, kurias supirkėjai nuskaitė… Vyro mintį pratęsusi Jovita mano, kad mūsų šalies grūdų augintojai Europos Sąjungai nėra reikalingi. Lietuviai ES naudingi tik kaip pirkėjai ir pigi darbo jėga.

                      Jovita sakė, kad dirbant pardavėja jai ne kartą teko karštai diskutuoti su pirkėjais, kurie teigė, kad kaimiečiams – gerai, nes po ranka turi pačių išaugintų svogūnų, bulvių, morkų:

                      – Keista klausytis tokių kalbų. Atrodo, kad gyvenančiam kaime viskas krenta iš dangaus. Nereikia tų daržovių nei sėti, nei ravėti – nuėjai į daržą, ir visko prisiskynei…

                      Ir kalbos apie nusigėrusius kaimiečius Lileikiams kelia pyktį. Sutuoktiniai neneigia, kad ir jų kaime yra mėgėjų išgerti, bet, priešingai nei mieste, kaimiečių prie konteinerių nepamatysi. Ūkininkai sako, kad nereikia nurašyti kaimo, kur gyvena daug darbščių ir tvarkingų žmonių, pasirinkusių tokį gyvenimo būdą. Paklausus, ar jaunai šeimai gyventi kaime nenuobodu, Jovita ir Kęstutis teigia, kad Beržėnuose nėra vietos nuoboduliui. Čia – aktyvi bendruomenė, sutuoktiniai sako, kad visur net sunku suspėti. Prieš ketvertą metų Beržėnų gyvenvietės pakraštyje, šalia Kęstučio mamos gimtinės, Lileikiai nusipirko sodybą. Abiturientę dukrą ir ketvirtą klasę baigusį sūnų turintys tėvai laisvą nuo darbo minutę mėgsta pasiklausyti skambių paukštelių giesmių ar įsiklausyti į senų medžių ošimą. Nors patys gerai supranta, kad gyvenant kaime dažniau žvilgčiojama į saulę nei į laikrodį, Lileikiams kaimas yra ne tik jų išgyvenimo, bet ir įkvėpimo šaltinis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA