BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Kaime kalbos greitai sklinda. Kai Kelmėje atsitiktinai susitikau vieną žinomą Kukečių seniūnijos ūkininkų, šis be užuolankų pasakė:

– Gerai daro Alubickienė, kad netyli. Jei pro mano namus vežtų tokį kiekį kiaulių srutų, aš irgi priešinčiaus…

Šešios srutų talpos virto šešiasdešimčia

                      Pačiuose Kukečiuose gyvenantis Jonas Penikas turi mišrų ūkį. Nuosavos žemės nedaug, todėl dalį jos nuomojasi iš kitų žemės savininkų. Tarp jų yra ir Pažvarkulio kaime gyvenanti Aldona Alubickienė. Paskutinieji dveji metai galvijų augintojams ypatingai sunkūs. Sausra baigia išdeginti ganyklas ir pievas. Kad dešimt ūkininko raguočių turėtų ką rupšnoti ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir atėjus žiemai, Jonas sumanė skurdžias žalienas patręšti kiaulių srutomis. Ūkininko ganyklos yra už jau minėtos A. Alubickienės pasodinto miško, per kurį kolūkio laikais ėjo keliukas, tad J. Peniko žmona pirmiausiai nuskubėjo pas Aldoną, ir netrukus gavo jos leidimą nuvežti į pievas 6 prikabintas prie traktoriaus statines srutų.

                      Apie tai, kad ketina tręšti žalienas srutomis, Jonas pranešė ir Aldonos kaimynystėje gyvenančiam savo bendrapavardžiui Antanui Penikui. Tačiau šį kartą vyrų kalba jau sukosi nebe apie 6, o 60 srutų „bosų“. Vėliau telefonu kalbintas Jonas neslėpė, kad Antanas nesutiko, jog pro jo šalį būtų vežamas didžiulis kiekis dvokiančių srutų, o vietoje jų laukus pasiūlė tręšti salietra.

                      – Tona salietros kainuoja 270 eurų, tai iš kur aš imsiu tokius pinigus? Srutas gavau dykai, tiktai jų gabenimas į laukus sukėlė Antano, o vėliau ir Aldonos pyktį. Kadangi seniūnija nenori, kad srutos būtų vežamos per Kukečių gyvenvietę, o su Pažvarkulio kaimo senbuviais irgi nesinori pyktis, srutų vežimą teko atidėti,– sakė J. Penikas.

Kaip lauko keliukas tapo toks svarbus?

                      Redakcijai skambinusi Aldona Alubickienė teigė, kad pro jos sodybą einantis lauko keliukas negali priklausyti seniūnijai, kuri juo visai nesirūpina. Ir per jos pasodintą mišką jokia sunkiasvorė technika su srutų talpom neturi važinėti. Kitaip apie tai manė trys Kukečių seniūnijos darbuotojai – vyriausioji specialiste Ona Kalpokienė, specialistė žemės ūkiui Saiva Labanauskienė ir už kelių priežiūrą atsakingas Justinas Kančelkis. Pakeliui į Aldonos vienkiemį Justinas aiškino, kad šis kelias nėra A. Alubickienės nuosavybė ir juo seniūnija pagal galimybes pasirūpina. Seniūną pavaduojanti O. Kalpokienė prisiminė, kad balandžio mėnesį sulaukusi skambučio dėl to, kad ant bendro naudojimo kelio Aldona sukrovė išgenėto sodo šakas. Atvykę į vietą, seniūnijos darbuotojai šią krūvą perkėlė į pamiškę, kurioje ir dabar ji tebepūpso. O žvelgiant į aukštomis žolėmis užžėlusį keliuką, aiškiai matėsi, kad jis nėra naudojamas.

                      Arti keliuko, vedančio į jauno miško tankmę, yra vienkiemis, kuris daugybę metų priklausė A. Alubickienės uošviams. Garbaus amžiaus sulaukusi moteris čia gyvena nuo 1964 m. ir per tą laiką kiaulių srutų kvapo prisiuostė užtektinai.

                      – Kai kalbėjau su Jono žmona, maniau, kad veš kelis „bosus“ srutų, bet ne tokį kiekį. Laimei, kad kaimynas Antanas paaiškino, kad ūkininkas pro mane ketina vežti 60 talpų. Tada ir supratau, kad nuo to kentės ne tik kelias, bet ir aš pati. Negana, kad nuo kiaulidžių papūtus vėjui tenka kvėpuoti ne šalia augančiu mišku, o š….O gal manote, kad aštuoniasdešimtmetei pensininkei gali visą laiką smirdėti, jei srutas norima vežti tik šituo keliu?– klausė Aldona.

                      Tačiau į tokį moters paklausimą O. Kalpokienė atsakė, kad kitas pravažiavimas yra per Kukečių gyvenvietę, tad norėdami apsaugoti jos asfaltuotą dangą visi laikosi draugiško susitarimo, kad srutas iš kiaulidžių geriau vežti kaimų keliukais.

                      – Lėktuvu neskraidins – turėtų vežti, o mes atsižvelgiame ir į tai, kad būtų patenkinti 500 Kukečių gyventojų. Toks gyvenimas,– kalbėjo vyriausioji specialistė.

Pažvarkulio kaimo senbuvė seniūnijos darbuotojams aiškino, kad jau seniai niekas šito kelio netvarkė, o sukruto tik po to, kai jos žentas nepasiekęs vienkiemio užklimpo. A. Alubickienė tvirtino, kad tuokart kelio duobes taisė jos vaikai, o J. Kančelkis aiškino, jog Kukečių seniūnija rūpinosi jai priklausančiu keliu…

                      Tačiau ne tik mažo keliuko problema skaudina Pažvarkulio kaimo žmonių širdis. Parvykus iš Kukečių, redakcijoje sulaukėme dar vieno Pažvarkulio kaimo gyventojo – Antano Peniko. Vyras mano, kad jis su kaimyne Aldona kažkuo užrūstino seniūniją, ir toji nutarė per ramų ir gražų jų kaimą atidaryti srutų kelią. Tiktai savo tėvų sodybą saugančiam vyrui iki šiol neaišku, kuo vienkiemio gyventojai skiriasi nuo Kukečių gyvenvietės žmonių, jei vieniems tik kiaulidės skleidžia nemalonų kvapą, o kitiems prie šių kvapų dar ketinama pridėti ir daugybę tonų srutų, kurių kvapo nė didžiausi miškai neužgožtų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA