BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Rugsėjo 20 d. Pašiaušės bendruomenės, kuriai vadovauja Lina Šavčenko, iniciatyva paminėtos svarbios šiam senesniais laikais buvusiam valsčiaus centrui sukaktys: gyvenvietės 365 m. įkūrimo metinės, jėzuitų misijos Lietuvoje, kurie čia turėjo savo kolegiją 450-osios metinės ir Laisvės paminklo atstatymo 30-metis. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo buvę Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijų direktoriai, kunigai jėzuitai Artūras Sederevičius, Gintautas Vitkus bei Kiaunorių parapijos klebonas Donatas Grabažius. Pastebėsime, kad dabar kunigas A. Sederevičius yra Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius, o G. Vitkus ganytojišką darbą dirba Rygoje.

                      Po to prie Laisvės paminklo po trumpo Bazilionų meno mėgėjų pasirodymo žodį tarė Seimo narys Juozas Rimkus ir paminklą pagerbė gėlių puokšte. Vėliau minėjimas tęsėsi bendruomenės namuose.

Trys įvykiai svarbūs Pašiaušei

                      Vilniaus universitete dirbantis dr. Liudas Jovaiša, tyrinėjantis jėzuitų veiklą Lietuvoje, išskyrė tris faktus, liudijančius svarbius Pašiaušės istorijos įvykius. Tai jėzuitų kolegijos įkūrimas ir jo ilgametė veikla, Rusijos caro Petro 1-ojo apsilankymas ir varpų liejykla.

Sprendimą kolegiją įkurti jėzuitai priėmė 1654 m. Ši data vadinama ir Pašiaušės gimtadieniu.

                      Iki XIX a. vidurio Lietuvoje lankėsi tik trys imperatoriai: Napoleonas Bonapartas, Vokietijos imperatorius Vilhelmas 2-asis ir Rusijos caras Petras 1-asis. Pastarasis po pergalės 1709 m. Poltavos mūšyje prieš švedus, grįždamas atgal į Sank Peterburgą, su kariuomene apsistojo Pašiaušėje. Jėzuitai savo metraščiuose užfiksavo, kad šis rusų valdovo apsistojimas brangiai kainavo: statinę degtinės, 12 statinių alaus, 30 statinių vandens ir 300 vežimų šieno.

                      Pašiaušėje buvo pastatyta ir pirmoji Žemaitijoje varpų liejykla. Tikslios jos buvimo vietos iki šiol dar nepavyko nustatyti. Dabar žinomi penki 1732-1735 m. joje nulieti varpai: du iš jų išliko Švėkšnos, po vieną – Palangos, Upynos ir Bazilionų bažnyčiose.

Neseniai paaiškėjo, kad šiuos varpus turėjo nulieti iš Žemaitijos kilęs jėzuitas Jonas Juknevičius (1680-1737). Jis dešimt metų vadovavo kalvių dirbtuvei Vilniaus jėzuitų naujokyne, o Pašiaušėje dvylika metų prižiūrėjo statybos darbus. Nekrologas liudija, kad devyndarbis Jonas dar tiesė vandentiekį, degė plytas, stiklino langus, mezgė žvejybos tinklus.

Kolegijos palikimas

                      Šiandien sunku pasakyti, kodėl jėzuitai savo kolegijos statybai pasirinko atokią ramią vietovę. Už savo šlovę Pašiaušė turėtų būti dėkinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paiždininkiui Stanislovui Beinartui. Šis bevaikis didikas nutarė visų turtų paveldėtoju padaryti Dievą: dalį valdų paskyrė domininkonų vienuolynui, o dalį užrašė jėzuitų namams. Geografiškai išsklaidytų valdų centras buvo Pašiaušė. Be Pašiaušės jėzuitams dar buvo paskirtas Barstyčių dvaras netoli Skuodo, nuosavybė Viduklėje bei keli dvarai dabartiniame Širvintų rajone. Tais laikais jėzuitai turėjo keturias kolegijas: Vilniuje, Kaune, Kražiuose ir Pašiaušėje. Pastaroji buvo mažiausia, joje mokėsi apie šimtas mokinių. Kolegijos pastatų statyba truko ilgai ir vyko su pertrūkiais. Iš pradžių dvare buvo įrengta koplyčia, vėliau iškilo bažnyčios ir kolegijos statiniai. 1682-1683 m. sumūryti jėzuitų namai, kuriuose įrengta dešimt gyvenamųjų kambarių. 1773 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. Kolegijos pastatus juosė itališkas sodas su kanalais ir altana – vienuolyno poilsio erdvė. Šiame sode stovėjo ir mokyklos pastatas, kuriame buvo įrengtos klasės. Kolegijoje, kurią galima tapatinti su šiuolaikine gimnazija, buvo mokoma lotynų, lenkų kalbų, skaitymo, rašymo, gramatikos, sintaksės, literatūros, geografijos, istorijos, muzikos. Joje beveik nebuvo mokoma tiksliųjų mokslų. Mokiniai į klases (nuo žemesnių iki aukštesnių) buvo priimami atsižvelgus į jų išsilavinimą. Veikė jungtinės gramatikos ir sintaksės, poetikos ir retorikos klasės. Dalis mokinių gavo nemokamą pragyvenimą muzikantų bendrabutyje (bursoje) – mainais už muzikinę praktiką ir tarnystę kolegijos bažnyčioje. Čia mokėsi ne vien jaunuoliai iš Žemaitijos, bet ir iš Kuršo, Livonijos, Prūsijos.

                      1773 m. popiežiui panaikinus Jėzaus draugiją, Pašiaušės kolegija buvo likviduota. Joje gyvenę jėzuitai išsisklaidė. Po kolegijos uždarymo pastatai pradėjo nykti, dalis jų plytų buvo panaudota dabartinės Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos statybai.

                      Šiandien jėzuitų kolegiją Pašiaušėje primena tik kuklus atminimo akmuo. 2010 m., kai buvo pradėti kasti pamatai Pašiaušės bendruomenės namų statybai buvo atkasti kolegijos pastatų likučiai. Statybos darbai buvo sustabdyti, vyko žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai ir aptikta dešimt palaidojimų, laiptai į kolegijos bažnyčios kriptą, bažnyčios pamato fragmentas, keramikos dirbinių likučių, įkapių.

Atgimęs Laisvės paminklas

                      1930 m., kai Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo metus, tuometiniam Pašiaušės šaulių vadui Stasiui Baniuliui, jo broliui Viktorui kilo mintis pastatyti Laisvės paminklą, tuo pačiu įamžinti Pašiaušės apylinkėse vykusias  kovas su bermontininkais ir Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų atminimą. Šio paminklo architektas buvo iš kaimyninio Vazmių kaimo kilęs, Paryžiuje architektūros mokslus baigęs Bronius Elzbergas. Šis paminklas atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras, išliko Stalino valdymo metais, tačiau Nikitos Chruščiovo valdymo metais, kai Sovietų sąjungoje buvo „atšilimo“ periodas, Laisvės paminklas tuometinio kompartijos Šiaulių rajono komiteto antrojo sekretoriaus nurodymu buvo sunaikintas. Pastebėsime, kad 1962 m. Pašiaušė dar priklausė Šiaulių rajonui.

                      1983 m. „Tarybinės žemės“ kolūkyje, kuriam priklausė ir Pašiaušės kraštas, buvo įsteigtas akmenų apdirbimo cechas, kuriame gamino paminklus, kitus gaminius iš akmens. Šiam cechui vadovavo politinis kalinys Jonas Čyvas. Po tarnybos sovietinėje armijoje ceche dirbo ir jo sūnus Gintaras. Pastarasis šventėje kalbėjo:

                      – Dar iki Sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio kartą į Pašiaušę atvyko šviesios atminties kompartijos Kelmės rajono pirmasis sekretorius Jonas Leinartas. Mano tėvukas labai atsargiai pradėjo sekretoriui pasakoti, kad reikėtų Pašiaušėje atkurti istorinę tiesą, grąžinti tautinius simbolius. J. Leinartas tada pasakė: „Darykite. Aš netrukdysiu, bet ir nepadėsiu“. Tarpukariu Laisvės paminklas buvo pastatytas iš gelžbetonio. Mes nusprendėme jį atstatyti iš granito. Jo parvežti važiavau į Ukrainą – Rovną, maždaug už 900 km nuo Pašiaušės. Dirbo darbo valandų neskaičiuodami kolūkio pagalbinio cecho darbininkai. Atkurti senąjį paminklą padėjo pamiškėje dar išlikęs autentiškas betono luitas. Daug informacijos gavome iš dabar jau Amžinybėn iškeliavusios Stanislavos Paugienės, kuri parodė iki 1962 m. Pašiaušėje stovėjusio paminklo nuotrauką. 1989 m. liepos 15 d. mano tėvuko gimtadienio išvakarėse paminklas buvo atidengtas, o jį pašventino neseniai atkurtos Kiaunorių parapijos klebonas Alvydas Grabnickas. Paminklą sudaro keturios plokštės. Ant trijų viduje yra surašyta, kas jį statė, kas nugriovė ir kas atstatė. Ketvirtoje, jau išorėje yra įrašyti žodžiai „Atstatydami šį paminklą, paliekame priesaką ateinantiems po mūsų: niekada nepakelkite rankos prieš tautos atmintį ir tuos, kurie krito už Lietuvos laisvę“.

                      Padėkos žodžius paminklo atstatymo iniciatoriams tarė Seimo narys Juozas Rimkus, Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis, prisiminęs, kad prie paminklo atstatymo prisidėjo ir tuometinio „Tarybinės žemės“ kolūkio pirmininkas Stanislovas Baltrušaitis.

                      Ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Marijona Petrauskienė perskaitė Pašiaušėje felčere dirbusios tremtinės Janinos Gvazdauskienės eilėraštį, kurį medikė skaitė prieš tris dešimtmečius prie atstatyto Laisvės paminklo.

                      Beje, kai 1989 m. buvo atstatytas Laisvės paminklas, kalbėjo ir jo pastatymo iniciatorius Pašiaušės šaulių vado Stasio Baliulio brolis Viktoras. Jis tada prisiminė, kad 1930 m. buvo svarbus paminklo statymo finansavimas. Todėl šauliai Pašiaušėje sekmadieniais organizuodavo gegužines ir surinko paminklo statymui reikalingus pusantro tūkstančio litų. Be to, iškilmėse kalbėjo kunigas D. Grabažius, Kelmės specialiosios mokyklos direktorė Dalia Viliūnienė, Kiaunorių kaimo bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė Onutė Vaičiulienė. Tytuvėnų apylinkių seniūnas Valdas Ivanauskas ir L. Šavčenko oratoriams įteikė atminimo dovanėles.

                      Po to koncertavo Bazilionų meno mėgėjai, kurių būryje buvo ir Pašiaušėje gimusių bei jos mokykloje dirbusiųjų. Šventė baigėsi Pašiaušės šeimininkių paruoštų vaišių skanavimu.

Stasio Maziliausko nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA