BIČIULIS

Muziejus NR. 13

2012-07-28

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Tytuvėniškės Gabrielės Určinskienės namus, Piliakalnio gatvėje pažymėtus 13-uoju numeriu, daugelis žino kaip atvirukų muziejų. Prieš keliolika metų namo šeimininkė pradėjo kaupti ir velykinius margučius, kurie šiandien jau skaičiuojami šimtais. Ne, dar nerasime šio muziejaus jokiame muziejų kataloge, tačiau būtent iš jo įvairiausiomis progomis tytuvėniškės ekspozicijos keliauja per šalies muziejus, kultūros centrus, mokyklas ir t.t. Ne visi eksponatai atgalios į G. Určinskienės namus sugrįžta, bet dėl to ponia Gabrielė nesiruošia sukauptų lobių slėpti nuo visuomenės akių ir netgi suka galvą, kas jos muziejėlį perims, kai jos nebebus? „Reikia apie tai galvoti, nes po pusantrų metrų man sukaks 90. Bet, panašu, kol gyva būsiu, teks tuo rūpintis pačiai“,– sako Gabrielė.

Savamokslė

G.Určinskienė neslepia, jog atvirukų tvarkymas atima beveik visą jos dabarties gyvenimą. „Būtų kita kalba, jei turėčiau su kuo pasikonsultuoti, iš ko pasimokyti, kaip tai daryti. Bet man taip ir nepavyko sutikti nė vieno bendraminčio. Tiesa, yra po vieną, kitą tūkstantį atviručių turinčiųjų, bet ne šitokį kiekį,  kaip mano. Nė nepasakyčiau, kiek jų dabar turiu, bet keletas šimtų tūkstančių tikrai bus. Iš pradžių aš juos klijavau ant storo popieriaus lakštų, į albumus. Paskui susiprotėjau, jog taip aš tik atvirukus gadinu. Tada ėmiau juos tvirtinti kampučiais, atsimenat, būdavo tokie sovietmečiu, skirti nuotraukoms. Bet seniai jų nebeliko. Tada nusipirkau specialių peiliukų ir ėmiau įpjovinėti vietas popieriuje, kad į tas įpjovas būtų galima atvirutę įkišti. Paskui ėmiau dėti į bylas… Dabar jau galvoju, jog darau gerai. Be to, daugybę albumų surinkau, atvirutes tvirtindama abiejuose lapo pusėse. Ir tik neseniai sužinojau, jog antrąją lapo pusę reikia palikti tuščią. Dabar jau tikrai muziejiškai tvarkau“.

Tema temoje

Visą savo sukauptą ir tebekaupiamą turtą G.Určinskienė skirsto pagal temas. Tačiau gan dažnai atsiranda tema temoje. Pvz., kalėdinių atvirukų kolekcijoje ryškiai išsiskiria Betliejaus tema. Velykiniai atvirukai – bundančios gamtos motyvai ir religinė tematika. Į pačią krikščionybės pradžią veda ponios Gabrielės sukaupti šventi „abrozdėliai“. Šioje kolekcijoje dominuoja Dievo Motina su Kūdikiu. Įspūdingi atvirukai meilės tematika. Šiandienos jaunimui jie gal juoką sukeltų, bet tuomet buvo kitokia meilės samprata ir visai kitoks požiūris į dorovę. Netgi gėlės kelių šimtmečių senumo atvirukuose kitaip atrodo, nors, rodos, tos pačios rožės, tos pačios žibutės… Negali iš nuostabos nežioptelti, žvelgdamas į atvirukus Vasario 16-ajai.  Kol mes visą dabartinės Nepriklausomybės etapą blaškėmės, kur nusipirkti atviruką, kad tokios brangios šventės proga galėtume pasveikinti bent jau tautietį užsienyje, pasirodo, prieškarinės Nepriklausomybės periodu šiai datai buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

G. Určinskienės kolekcijoje gausu ir sovietinių švenčių atvirukų: skirtų lapkričio 7-ajai, vasario 23-ajai, gruodžio 5-ajai ir t.t. „Aš ir su Stalinu turiu, ir su Leninu. Būčiau laiminga, kaip ir mano tauta, jei galėčiau jų neturėti. Bet jie mūsų gyvenime buvo. Tas baisus puslapis buvo mūsų tautos istorijoje ir jo išplėšimas iš albumo nieko gero neduotų. Reikia jį pripažinti buvus ir įvertinti. Bet kad kai kurių žmonių neerzinčiau, jų neeksponuoju, laikau tik stalčiuose,“,- sako G.Určinskienė, primindama, jog ji savo politinėmis pažiūromis yra „užkietėjusi landsbergininkė“.

Pro laiko dulkes

G. Určinskienę dar būtų galima pavadinti ir kruopščia kraštotyrininke. Daug unikalios medžiagos ji yra sukaupusi apie iškilias savo krašto asmenybes, tokias, kaip dainininkas Edmundas Damaševičius,   dailininkas Aloyzas Pacevičius, rašytojas Ignas Viržintas, dailininkė Julija Grybienė… Atskirą vietą jos muziejėlyje užima Tytuvėnų krašto kryždirbystė, amatai, tautodailė ir kt. Moteris iš lentynos ištraukia storiausią aplanką apie popiečių Joną Paulių II. Neseniai pas ją viešėjęs svečias iš Lenkijos sakęs, kad tiek medžiagos apie popiežių vienoje vietoje net Lenkijoje nesą sukaupta. Vargu, ar kur kitur rasime tiek daug medžiagos apie Kryžių kalną. Visa kalno evoliucija- kaip ant delno: nuo mažytės Jurgaičių kalvos su pirmaisiais kryželiais iki šiandien biznio baigiamu praryti kalno šventumu.

13- geras skaičius

G.Určinskienė prisimena, jog atvirkus kaupti ji pradėjusi dar besimokydama gimnazijoje. Nors vargu, ar tai kaupimu galima pavadinti. Tiesiog saugojusi tai, ką gaudavusi dovanų. Bet beveik viskas iš to laikotarpio dingo per karą. Tikrasis darbas su atvirutėmis prasidėjęs tuomet, kai ji išėjusi į pensiją. Tuomet buvo laisvo laiko marios, o su moterimis tuščiai liežuviais malti ji potraukio neturėjusi. Tuo labiau, kad vyras ją į Tytuvėnus, į savo gimtąjį miestuką, tik pensijai ir teparvežė. Čia buvo viskas svetima ir nepažįstama, tad verkiant reikėjo kažko griebtis. O kai „nugriebė“, tai jau ketvirtas dešimtmetis nepaleidžia.

G.Určinskienė sakosi savo horoskope neseniai perskaičiuosi, jog ji – užsigimusi kolekcininkė: „Horoskope radau parašyta, jog gimusieji vasario 13-ąją yra kolekcininkai ir labai geri muziejininkai. Aš gimiau būtent vasario 13-ąją.“ Moteris pastebi, jog labai daug jos gyvenime svarbių dalykų yra susiję būtent su skaičiumi 13: „Skaičius 13 yra tarsi suaugęs su manim ir mano šeima, bet jokių nelaimių jis neneša. Tai- geras skaičius. Aš tą dieną gimiau, 13-tą numerį turi mano brandos atestatas, gimnazijoje mūsų laida buvo 13-ta. Santuokai dokumentus pildėme 13-tą dieną, 13-tą dieną šokome vestuves. Namo, kuriame dabar gyvename, yra 13. Daug tų 13-tukų iš savo gyvenimo galėčiau privardinti“.

G. Určinskienė pajuokauja, jog muziejaus eksponatu galėtų vadinti ir judviejų su Jurgiu santuoką, trunkančią 58-erius metus. „Per šitiek metų negirdėjau nė vieno grubesnio žodžio, nė karto nemačiau savo žmogaus išgėrusio. O juk nelengva jam turėjo būti: jis- flegmatikas, o aš- cholerikė. Jei ne Jurgis, manęs po patirto insulto, po kurio sekė trys operacijos, šiandien nė nebebūtų.“ Ir juokiasi Určinskai, prisiminę, kaip abiejų jų giminė piestu stojo prieš jų santuoką. „Mano seserys už karininkų buvo ištekėjusios, vienas net viceministras buvo, o Jurgelis- tik statybininkas, pagal jas- prasčiokas. Jurgiui giminės irgi pranašavo, kad jis su „ta senmerge suvargsiąs“, nes man jau trys dešimtys buvo, o už Jurgį aš buvau penketu metu vyresnė. Pagal anus „mastelius“ tai buvo labai negerai. Vėliau sesės nebeslėpė man pavydinčios“.

J. Určinskas sakosi Gabrielę priėmęs kaip kalėdinį stebuklą: „Pakvietė mane draugai į Pagėgių kraštą Kūčių vakarienės, o ten ugnis – ne pana…“ Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? „Jei po ketverto mėnesio susituokėm, ir dar visiems atkalbinėjant…“ Jei ne meilė savo moteriai, sako, gal ir muziejaus nebūtų: „Iš pradžių ji mane išstūmė iš vienos patalpos, paskui- iš kitos, teko užleisti garažą.“ J. Určinskas juokiasi: kai Gabrielė jį su savo kolekcijom visai iš namų išstums, jis galėsiąs įsikurti dviejuose šiltnamiuose, nes tiek pomidorų jiedviem tikrai nebereikia. „Bet kai yra daiktas, tai negi nesodinsi“,- tarsi teisinasi. Tas pats pasakytina ir apie bulvių vagas, nusidriekusias per 12-os arų sklypą, įvairiausių daržovių lysves, ir netgi jurginų alėją. Viskas išravėta, išpurenta… „Aišku, mums tiek nereikia. Kam nors atiduosim. Duoti visada lengviau, nei imti“,- kalba į savo šimtmečius žvelgią žmonės.

G. Určinskienė gyvena viltimi, jog tikras muziejus Tytuvėnuose vieną dieną vis tiek atsiras. Antraip ne tik jos sukauptas turtas prapultų, bet ir kitų to krašto deimančiukų rankiotojų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA