Senstantis jaunimas
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Kai neseniai meru buvo išrinktas šį rudenį 50–metį švęsiantis socialdemokratas Vaclovas Andrulis, o į Seimą kairieji siūlo truputį už merą vyresnę rajono tarybos narę Almą Monkauskaitę, patys socdemai, jų oponentai, žmonės, sekantys mūsų krašto politinį gyvenimą, dažnai kalba: pagaliau socialdemokratai pasiryžo duris atverti jaunimui.
Praėjusios rajono tarybos gyvavimo metais tuometinis meras Kostas Arvasevičius kolegą, rajono konservatorių–krikdemų lyderį, tuomet 41–ių metų politiką, Egidijų Ūksą pavadindavo jauniausiu savivaldybės nariu. O praėjusiame šios kadencijos rajono tarybos posėdyje socialdemokratas Zenonas Mačernius dabar 42–jų sulaukusio E. Ūkso pasisakymą pavadino jauno ir nepatyrusio politiko pamąstymais. Keistas toks komentaras, nes pats Zenonas, nesulaukęs nė keturiasdešimties, vadovavo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui, o keturiasdešimtmetis – mūsų rajono komunistams t.y. buvo realus Kelmės krašto vadovas. Išeitų, kad Z. Mačernius tais laikais, būdamas jaunesnis už E. Ūksą, buvo dar mažiau patyręs, bet užėmė gerokai svarbesnius postus nei eilinis tarybos narys.
Keista, kai į penktąją ar šeštąją gyvenimo dešimtį įkopę politikai vadinami jaunosios kartos atstovais. Kita vertus, o ką daryti, jei jaunesnių rajono politinio gyvenimo viršūnėse nėra? Netgi Jaunimo reikalų tarybai, prilygstančiai sovietiniam komsomolui, vadovauja 54–erių rajono vicemeras Kęstutis Bilius. O pačioje taryboje dar yra ne vienas politikas ir valdininkas, įkopęs į šeštąjį gyvenimo dešimtmetį. O prieš Kęstutį rajono jaunuomenės reikalų pagrindinis sprendėjas buvo jau minėtasis tuomet 64–erių Z. Mačernius… Jis, ko gero, pagal amžių buvo jaunimo lyderių pasaulio rekordininkas, nes iki šiol istorijos vadovėliuose kaip išskirtinis reiškinys buvo pateikiamas faktas, kad Kinijos komjaunuoliams vadovavo 62 metų „jaunuolis“.
Ta proga grįžkime į atkurtos Lietuvos pirmąją Kelmės rajono tarybą, dirbusia 1990–1995 metais. Tais laikais jauniausiai tarybos narei, tytuvėniškei kultūros darbuotojai Reginai Šimkutei buvo 26–eri. Dviem metais už ją vyresnis buvo dabartinis rajono meras V. Andrulis. Beje, jis ir tuometiniam Pašilės tarybiniam ūkiui pradėjo vadovauti, dar nesulaukęs 26–erių. Vos 30 metų sulaukęs politiku tapo, Romas Šulys, bet kolegos patikėjo jam Mandatų ir etikos komisijos pirmininko bei rajono tarybos prezidiumo nario pareigas. Tuometinėje rajono atstovaujamoje valdžioje iš 49 deputatų net 27 nebuvo sulaukę nė 40 metų, o auksinio jubiliejaus atšventęs dar nebuvo net 41 politikas. Tuomet rajono taryboje iš minėtų 49 politikų buvo tik vienas pensininkas. Priminsime, kad tuomet vyrai galėdavo išeitį į užtarnautą poilsį sulaukę 60–ies, o moterys – penkeriais metais anksčiau. Gi šioje rajono taryboje pastaruoju metu buvo 5–6 pensininkai iš 25 politikų. Priminsime, kad ir pensijinis amžius pailgėjo. 40–čio dar nešventė tik vienintelis šios kadencijos rajono tarybos narys, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Albertas Brazas.
Taigi, kodėl šiandien aktyviame politiniame gyvenime nematome jaunesnių, dar nesulaukusių 30–40 metų? Šioje rajono taryboje nuo 40 iki 60 metų yra net 18 politikų.
Liūdna, bet mūsų parapijinis politinis gyvenimas kuo toliau tuo labiau panašėja į „sovietinio politbiuro“ laikus. Tiek bolševikai, tiek mūsų politikai, didžiųjų perversmų metu buvę jauni, susirgo „valdžios liga“, kad kiti sudėtingiausią jos forma „serga“ iki šiol. Susidarė laisvos ir neva demokratinės Lietuvos nauja nomenklatūra. Tik dabar jau ne vienpartinė, o daugiapartinė. Pažiūrėkite į pagrindinių konservatorių–krikdemų, socdemų partijų rinkimų į Seimą ar savivaldybę sąrašus. 1990 metais šioms politinėms organizacijoms (tiesa, jos tada vadinosi kitaip) atstovavo daug 30–40 metų žmonių. Prabėgo daugiau kaip du dešimtmečiai, o partinių sąrašų priekyje – vis tie patys politikai. Kita vertus, šiandien jauni žmonės žiūri rezervuotai į dalyvavimą politikoje. Viena, jų tėvai nusivylę partijomis, valdžia. Be to, jaunimas turi žymiai daugiau galimybių nei nepriklausomybės pradžioje. Dalis jaunų ir gabių žmonių išvyko į užsienį. Į svečius kraštus išvyko ir bandžiusių laimę politikoje. Rajone yra beveik 400 socialdemokratų. Mažiausiai jų dvidešimtys dirba užsienyje, o iš 160 Darbo partijos narių net 70 ieško laimės už Lietuvos ribų.
Pamenate, kaip aktyviai buvo atkuriamos bolševikų uždraustos visuomeninės organizacijos. Kur jos šiandien? Girdime tik apie Tytuvėnų bei Šaukėnų jaunuosius šaulius.
Kita vertus, nevertinkime jaunimo aktyvumo vien dalyvavimu politikoje, nevyriausybiniame judėjime. Jie gali pasireikšti versle, švietime, kultūroje, sveikatos apsaugoje. Deja, yra aibė atvejų, kai abiturientas, gavęs brandos atestatą, o universiteto absolventas – diplomą, jau kitą dieną išvyksta į užsienį pjaustyti žuvims galvų, valyti tualetų, baruose surinkti nešvarių indų…
Kiek bekeiktume sovietinius marazmus, bet tuomet tiesiai iš institutų, universitetų suolų jauni 22–24 metų žmonės ateidavo vadovauti mokykloms, kitoms įstaigoms, tapdavo įvairių padalinių vadovais. Dalis jų jau laisvos Lietuvos metais tapo iškiliais vadybininkais, pasiekė laimėjimų moksle, kuriame rėmėsi atsakinguose postuose sukaupta patirtimi.
Dabar jauni specialistai pakliūva į uždarą ratą. Nori vieno ar kito posto, dalyvauk konkurse. Lyg ir viskas normalu. Tačiau norų dažnai negali įgyvendinti, nes konkursų sąlygos labai dažnai reikalauja darbo, vadybos patirties. O iš kur viso to gali turėti, jei, gavęs bakalauro ar magistro diplomą, nedirbai nė dienos? Be to, dalis išsilavinusių žmonių negali siekti karjeros, nes Lietuva yra „švogerių“ kraštas, tad įvairias sritis uzurpavo klanai ir klaneliai, interesų grupės, pirmenybė teikiama pažįstamiems, patikimiems, ištikimiems. Jaunų žmonių gabumai ir žinios, paremtos naujausiais laimėjimais, lieka užribyje. Kai jaunuomenė lieka nustumta į aktyvaus gyvenimo paribes, rajonas atsiduria merdinčiųjų savivaldybių kompanijoje, o Lietuvėlė atsiduria iškilių kraštų pašonėje.