BIČIULIS

Vytautas ŠIMKŪNAS

2013-01-22

<Vytautas ŠIMKŪNAS
(Skogalis)>

                              ***

Dar nieko nesuspėjau sužinot apie gyvenimą.

O gyvenu, kaip jūs visi ir mirti, kaip visi – bijau.

Kol mano duobkasiai už kito vėlę geria.

Kol išneša ar išveža kitus palaidoti į kiparisais

Apsodintas kapines, kur kovai nesuka lizdų,

Kur mintys mirusių išeina atsigerti pilnaties.

Aš gyvenu už tuos, kurie išėję, kurie ateis, kurie

Šalia nejaukiai muistos, tarsi mokėdamas ne savo skolą.

Ir kartais apie būtį neskausmingai pagalvoju.

Todėl tikriausiai, kad apie ją aš nieko nežinau.

 

***

Manyje tu išaugai, kaip medis,

Šaknimis įsitvėręs į praeitį,

Kurioje, be miglų ir saulėlydžių,

Be lietaus, be fatališkos upių tėkmės

Ir rytojaus, ir vakar dienos,

Buvo mėlynos, dangiškai mėlynos

Motinos akys.

 

Buvo jaukūs, ilgi vakarai,

Be vienintelio žodžio ir garso,

Be lietaus ir griaustinių

Ir be žvilgsnių susėdus prie stalo,

Kai ant jo tėvas sunkiai padėjęs rankas,

Atsidusdavo.

P o t e r i a m s.

 

 

                    ***

Griaustinis į gabalus plėšys tave,
Drengs liūtys, lenks vėtros į žemę.
Dalinsies jausmu, namais ir gatve,
Su tuo, kuris būtį ir nebūtį lemia.

Ir duoną ir vyną – lygiai per pus,
Prie vakaro ilgo skausmingos tylos.
Žers lapkričio rankos ant tako lapus
Ir šunys benamiai su meile aplos…

Tik vieno prašau – nemaldauk!
Nei pridės, nei atims be saiko.
Jam atrodys – skyrė per daug,
O tau – jog pristigo laiko…

 

 

                           ***

Iš molio, tylene, tave nulipdžiau – širdimi,

Pripildyta keisto, vaikiško polėkio, ir esu,

Gal ne dievas, bet kažkas panašaus, kuris žino

Ir jaučia, šitą tobulą linijų formą, gal net tas,

Kuris turi vienintelis teisę sukurti tave iš

Gilaus, bet neslėgusio akmeniu sapno.

Aš esu, kad pradėčiau tave iš vaivorykštės šilko,

Ryto garsų, garuojančios žemės kvapo,

Neužmirštuolių žydėjimo ir tobulo

Lūpų prisilietimo šventąją meilės valandą…

 

 

                     ***

Jau vasara buvo ir baltos lelijos

Žydėjo ir vyto, saulėtekiai kėlėsi.

Vynvyčiais laikas skubėdamas vijos,

Kūnuose mūsų ir mūsų vėlėse.

 

Atabradai ilgo smėlinguos pajūriuos,

Tirpo žvaigždynai ūkanų gyliuose.

Nyko pasauliai veidrodžių tūriuos,

Gimę dulkėtose vieškelių myliose.

 

Liejos šešėliai rugpjūčio pastelėse,

Grimzdo saulėlydžiai vakaro vyliuose.

Rytas išaušo. Tyras kaip ašara kėlėsi-

Vasaros vėlėse. Rudenio myliose.

 

 

                       ***

Lietus neateina į kambarį niekada

Pasikalbėt su mumis, kur  jauku

Ir sakrališkai tobula vakaro valandą,

Po dienos, kai prigęsta buities šurmulys,

Kur stiprios imbierinės lūkuriuoja mamos

Dovanotas vestuvėms arbatos servizas.

Mes nesimeldžiam, netgi nesikalbam.

Laukiam lietaus monotoniško bilsmo.

Lyg pradžios. Tarsi ženklo. Nuo kurio kažkas

Turi ar netgi privalo dabar, šitame kambary

Iš esmės pasikeisti. Gal kalba? Gal mintis?

Gal jausmai, deramai po namus nesurankioti?

Gal portretas išblukti baigiąs – paskubom,

Įkurtuvėms mėgėjo tapytas?

Niekas, o niekas nesikeičia netgi po to,

Kai prapliumpa liūtis, kai drungnėja ilgam

Pamiršta arbata, kai imi pagaliau susivokt –

KAD NUO MAŽMOŽIŲ –

NIEKO JAUSMAMS NEBELIEKA.

 

 

                          ***

O pavasaris toks – žadintuvas ankstyvas.

Aš dar noriu miegoti… Taip sapnavau,

Kad pražydo sode, kaip jaunamartės slyvos,

Kad likimą kaip paukštį ranka pagavau.

 

Taip jis blaškės, taip saujoj spurdėjo,

Kad išsprūs – tas mintis nuvijau.

Atsigėriau rasos ir pakvaišusio vėjo,

Ir numojęs ranka per laukus nuėjau…

 

 

                             ***

Pripilk man kilogramą vasaros į rieškučias

Ir tris šimtus pasverk baltų vandens lelijų.

Paskui atidaryk prieš vakarą duris plačias,

Į mano kambarį sodriom žvaigždėm telyja.

 

Nekantriai lauksiu mėnesienos. Į svečius,

Andai prašiau užsukt priekabų liepos vėją.

Ir tu, žydrai pasidabinusi dangum  pečius,

Ateik, žavioji vakarykščio laiko pardavėja.

 

 

                          ***

Taip kartą sapnavau – ramybe dvelkė.

Žydėjo jazminas – balta vėle – toli.

Į kambarį įskriejo žiedlapiai keli –

Bet nejudėjo nekantrioji durų velkė.

 

Prisiminiau – vienatvės baltą spalvą.

Ji nusileido man šilku nuo debesų.

Ir jau – pripildžius kambarį šviesų,

Iš lėto glostė žilsvą medžio galvą.

 

Aš ištiesiau rankas į alpią ievų pūgą.

Ir vėjas ištarė gerai pažįstamu balsu –

Tebus tau amžiais balta ir šviesu –

Ir pratisai – jau toldamas – sustūgo…

 

Pabudęs rytą – štai ką supratau –

Kad visko, laike, neatleisiu – tau…

 

 

                       ***

Vis grįžtu mintimis į pavasario sodą,

Besileidžiantį sniego pūga iš kalnų,

Į mane, po žiemos nesuspėjusį,

Susirinkti suižusio laiko,

Nesuspėjusį net atsidusti pavasariu.

Ir imu į rankas, ne – į širdį,

Tokį baltą, kaip angelas savo tikėjimą,

Lyg supratęs, kad nieko dievai nuostabesnio

Nebuvo sukūrę, per visas septynias

Pasaulio tvėrimo dienas.

Ir todėl ( gal todėl?), kai pavasarį sodai pražįsta,

Taip beprotiškai noris gyvent?

Ir visai nebaisu, lyg nebūtų

Tarp mūsų mirties.

 

 

                       ***

Žibėjo žvaigždės medžių kuoruos,
Dangstei pečius žvaigždėtu dangumi.
Kažkokio jausmo buvo pilnas oras,
Žuvim, tinklais kvepėjo, lietumi.

Pro šalį plaukė jūržolių miražas
Ir žydras šilkas slydo nuo pečių…
Teptuko drobėn perkeltas peizažas,
Kvepėjo tarsi oras – tuo pačiu…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA