Alvydas GEŠTAUTAS

Sunku patikėti - Lietuvoje per 20 Nepriklausomybės metų politikai, valdininkai, tiesa, kartais pasitelkę atskirų ekonominio ir dvasinio gyvenimo sričių žinovų, jau sukūrė net 200 įvairių strategijų. Ir šis skaičius nuolat auga. Pavyzdžiui, neseniai Prezidentūros iniciatyva parengtos kultūros raidos gairės, projektas „Lietuva 2030“. O tų strategijų yra ir ambicingų. Viena jų pretenduoja į tai, kad Lietuva iki 2015 m. taptų Šiaurės Baltijos paslaugų, kita - iki 2020 m. to paties regiono inovacijų centru.

Paprastam žmogui, valstybinių strategijų nuotrupas retkarčiais išgirdusiam per televizorių, radiją ar paskaičiusiam laikraštyje, gali pasidaryti nejauku - saujelės žmonių kuriamos strategijos ir planai turėtų paliesti kiekvieną valstybės pilietį. Kita vertus, dažnai aiškus ir tvirto ryšio tarp plano ir vykdomos ekonominės politikos nebuvimas leidžia nusiraminti - viena ar kita strategija tik dar vienas biurokratinis „paukščiukas“. Šios strategijos yra per aukštai ir jų per daug, kad galėtų reikšmingai paliesti kasdieninį žmonių gyvenimą. Tokia padėtis verčia susimąstyti apie žmogaus ir valdžios ilgalaikių planų kūrimo santykį.

O kiek tose strategijose bendrų frazių! Konkrečių darbų įvardijimo taip beviltiška ieškoti, kaip ir sniego liepos mėnesį. Negana to, strateginiuose dokumentuose yra ir prieštaravimų. Kiek anksčiau jau rašiau publikaciją apie premjero A. Kubiliaus spaudos konferenciją, kurioje Vyriausybės vadovas kalbėjo ir apie jau minėtą strateginį projektą „Lietuva 2030“. Jo pagrindinė idėja tokia: „Daugelis žmonių ir dabar laukia, kol kas nors ateis ir pasakys ką daryti. Reikia pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu“. Kyla klausimas, jei apie savo ateitį turi galvoti pats žmogus, kam tada reikalingi valdžios sprendimai? Ryškesnį valdžios plepalų prieštaravimo pavyzdį vargu ar begalima aptikti.

Valdžios demonstravimo, jog žmogus negali savimi pasirūpinti ir reikia jį nukreipti bei drausminti - apstu: darbo santykių reglamentavimas, neva ginant darbuotojų interesus, valstybinio socialinio draudimo sistema, neigiant privataus kaupimo galimybę ir kt. Taigi ar suderinama pasitikėjimo žmogumi ir jo laisve idėja su valdžios beribiu noru kurti ilgalaikius planus ir strategijas? Kiekvienas žmogus perka tas prekes, užsisako paslaugas, kurių jam reikia, renkasi perspektyvią profesiją bei palankų darbdavį. Pagal tokį pat dėsnį juda ir kapitalas, tenkindamas žmonių poreikius. Nors visa tai vyksta spontaniškai, bet toks iš pirmo žvilgsnio chaotiškas socialinis - ekonominis gyvenimas formuoja mūsų krašto plėtros kryptį, „pasufleruoja“, kurios ekonomikos šakos, paslaugos labiau perspektyvios, o kurios - mažiau. Šiame procese laisvu apsisprendimu ir pasirinkimu dalyvauja kiekvienas ekonomiškai aktyvus žmogus. Na, o valdžios strategijos, kas bus po 20 metų, lieka popierinės, vadinasi, ir bereikšmės, panašios į paistalus.

Panaši padėtis ir rajone. Rajonas turi savo bendrąjį planą, kurį galima laikyti ir strateginiu. Jame jau seniai numatyta skatinti verslą, kurti naujas darbo vietas. O koks rezultatas? Nulinis! Netgi minusinis. Kodėl? Juk rajoną palieka jauni, darbingi žmonės. Jie savo gyvenimą sieja su didmiesčiais, o dar dažniau su svetimais kraštais. Rajono bendrajame plane, už kurį balsavo mūsų politikai, kaip viena svarbiausių plėtros krypčių įvardijamas turizmas. Bet ar tai ne popierinis įvardijimas? Kas mūsų valdžiažmogiams pasakė, kad Vilniaus ar Kauno, Prancūzijos ar Vokietijos žmonės trokšta aplankyti mūsų rajoną, jame pramogauti, ilsėtis. Sakykite, ar realu tikėtis, kad keliauninkai ilgesniam laikui apsistos Kražiuose, kai per kolegijos langus atsiveria piktžolynų ir mėšlo krūvų vaizdai? Kita vertus, kur kas patrauklesnės Lietuvos vietovės - rytinė Aukštaitija, Dzūkija, pamarys - dar nejaučia turistų, poilsiautojų antplūdžio. Netgi pajūrio kurortai. Jie daugiau žmonių sulaukia tik saulėtais savaitgaliais.

Dabar mūsų savivaldybė rengia trumpalaikį strateginį planą. Jame vėlgi prioritetu įvardijamas turizmas. Šio dokumento projekte vėlgi aibė bendrų frazių „gerinti“, „organizuoti“, „užtikrinti“. Ir čia nieko nuostabaus. Tokių bendrų frazių „rinkinių“ sukurpia Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė.

Bet yra ir šypseną keliančių teiginių. Pavyzdžiui, vienas trumpalaikio strateginio plano uždavinių - užtikrinti švietimo sistemos funkcionavimą rajone. Negi iki šiol ši sistema nefunkcionavo?! Jei taip, tai mes nepaisome nei Lietuvos Konstitucijos, nei švietimo politiką reglamentuojančių teisės aktų. Plane teigiama, jog bus kompensuojami vežėjams nuostoliai. Kam rašyti į dokumentą tai, kas seniai daroma. Gal dėl to, jog šis dokumentas didesnis būtų? Dokumento projekte rašome, kad jaunimo nusikalstamumas sumažės 2 proc. O kodėl ne trim ar keturiais? Iš kur atsirado toks visažinis - Dievo dubleris? Laimė, kad tie prognozuotojai neparašė, koks po kelerių metų bus vidutinis rajono moterų ir vyrų amžiaus vidurkis.

Dar keisčiau, kad tarp šio plano vykdytojų yra ir nebeegzistuojančių darinių. Pavyzdžiui, pati rajono taryba jau nutraukė J. Kasparavičienės šeimynos „Šv. Pranciškaus žiedeliai“ veiklą. O trumpalaikiame strateginiame veiklos plane ši šeimyna nurodyta kaip socialinės paramos, sveikatos apsaugos, socialinės atskirties programos vykdytoja.

Ar tai reiškia, jog tam, kad nebūtų ribojama žmonių laisvė veikti, reikia atsisakyti įvairių strategijų, planų? Jokiu būdu! Tačiau šie dokumentai turi būti kitokie. Strategijos ir planai turi būti nukreipti ne į šalies ar rajono ūkio kūrimą, o į žmonių galimybių laisvai rinktis ir kurti krašto ateitį didinimą. Šiuose planuose reikia numatyti tokių probleminių sričių kaip mokesčiai, darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas, nuosavybės apsauga perspektyvas. Žinoma, be mokesčių valstybė neegzistuotų. Bet ar nereikia riboti pačios valdžios, kuri dažnai neteisingai susitapatina su valstybe, galias? Pavyzdžiui, gal plėskime privačią sveikatos apsaugą ir mažinkime privalomą sveikatos draudimo mokestį, o žmogus už dalį medikų paslaugų pats susimokėtų. O valstybė pasirūpintų tik neturinčių nuolatinių arba gaunančių mažas pajamas gydymu. Juk ir dabar ne vienas moka Sveikatos draudimo mokestį, o į valdiškas medicinos įstaigas nesikreipia ir pirmenybę teikia privačioms.

Kita vertus, kokiu principu bekurtume strategijas, planus, turime pasitelkti žmones, gerai išmanančius vieną ar kitą gyvenimo sritį, kviestis žinomus šalyje ekspertus. Deja, bent iki šiol, pavyzdžiui, mūsų rajone pagrindiniai strategijų ir planų išminčiai buvo savivaldybės valdininkai. Ar jie iš tikrųjų yra geriausi rajone ekonomikos, medicinos, socialinių, švietimo, kultūros problemų žinovai?