Jeronimas KRAUJELIS

Anądien tyliai pamąsčiau, o Antosei garsiai pasakiau:

- Koks liūdnas politikų likimas.

- Kodėl?- klausia manoji.

- Ogi jie - vargšai, juos žmonos išlaiko,- atsakiau Antosei.

- Jos valdo bendroves, firmas, įmones, ūkius. Gal žmonos tokius nevykėlius, nesugebančius biznio daryti, ir išvaro į Seimą? O mes, rinkėjai, tokius nevėkšlas ir šeriame, jie už mūsų pinigus ir prabangiais automobiliais važinėja. Net savo parašytas knygas perka, į egzotiškus kraštus darbo metu važinėja. Kolūkio laikais bent pusdieniui į fermą būčiau nenuėjęs, tuoj jos vedėjas būtų „velnių išrašęs“, o pirmininkas premiją nubraukęs.

- Seni, jau „persūdai“,- nesutinka Antosė. -Negi tokie nevykėliai sugebėtų vadovauti valstybei?

- Toks ten ir jų vadovavimas,- atkertu savo brangiausiajai, už kurią „zakse“ turėjau sumokėti arti šimto senų sovietinių rublių. - Pažiūrėk, Vagnorius du kartus premjeru buvo, o kai paskutinį kartą V. Adamkus „išspyrė“ iš posto, o telšiškiai dar ir į Seimą neišrinko, tai Gediminas vos įkopęs į penktą dešimtį pradėjo gyventi iš signataro pašalpos.

Niekas G. Vagnoriui darbo nepasiūlė. Matyt, nevykęs buvo. Įdomu, kaip mūsiškis „rentininkas“ A. Račas jaučiasi. Juk jis visus atgailauti už padarytas klaidas ragina. Įdomu, ar signataras Antanas pats atgailauja, kad du kartus balsavo už tokį nevykėlį? O, be to, ar tik Vagnorius signataro rentą gauna? Yra ir daugiau tokių, kurie dar pensinio amžiaus nesulaukė, o darbo, kai neišrenka į Seimą, negauna. Ir ne tik signatarai. Juk ir į ankstesnių kadencijų parlamentą išrinkti, o vėliau rinkimus pralošę, taip pat vargsta, kol darbo susiranda. Kažin, jei Kubiliaus į kitą Seimą neišrinktų, ką jis veiktų? Į darbo biržą eitų? Jis - fizikas. Bet, ko gero, Arvyduko Pijus geriau pamena energijos tvarumo ar tris Niutono dėsnius nei dabartinis premjeras. O vyriausioji karvedė R. Juknevičienė sovietmečiu vaikus gydė. Kažin, ar bepamena, ką reikia tėveliams daryti, kai vaikelis viduriuoja. Įdomu, ar V. Andriukaitis, irgi daktaras, galėtų patarti, ką daryti, kai kraujospūdis sukyla. Bet Seime jis - visų galų meistras. Kaip ir J. Olekas. Reikia,- būna sveikatos, reikia,- tampa karo ministru.

O rajone irgi tas pats. Kažin, kiek agronomijos žinių beliko mūsų vicemero Z. Mačerniaus galvoje? Juk ir jis „sėdi“ ant žmonos Irenos sprando. „Bičiulyje“ ne kartą skaičiau, jog Zenono pati valdo ekologinį ūkį. Gal lietuvių kalbos mokytojas, meras K. Arvasevičius dar prisimena, kur kablelius padėti, nes ir laikraščiams kartais parašo. Bet ar pamena, kada gimė Maironis, V. Kudirka, J. Basanavičius? Manau, kad anūkas Pijus su mereliu varžytuvėse dėl datų rimtai susikibtų.

- Ko tu suki galvą dėl tokių niekų,- pyksta Antosė. -Marčią Laimutę ir mūsų Arvyduką dar suprantu, jie mokesčius moka, tad seimūnai iš jų algų ir punta.

- O mes ar neišlaikome politikų?- klausiu Antosės ir jai aiškinu. -Man pensijos nurėžė pusantro, tau - šimtą litų. Kaimynams Domui ir Silvestrui - vos ne po du šimtus litų. Juk tie pinigai nukeliavo valdžios kišenėn. Tik „fermos partiniai“ Zenius ir Konstantinas „sausi“ išliko. Mat jie dažnai „kolchoze“ į darbą neateidavo, buhalterės pravaikštas užrašydavo, premijų negaudavo. Todėl ir pensijos jų nedidelės. Valdžia nuo Zeniaus ir Konstantino nebeturi ko nugnybti - vienas gauna penkis, kitas - pusšešto šimto litų.

- Tai kur tas Kubiliaus skelbiamas socialinis teisingumas?- klausia Antosė. -Nuo tų, kurie sąžiningai anksčiau dirbo, jis atima, o iš tinginių - nė cento.

- Kokie tau tinginiai! Jie okupantams nedirbo ir griovė sovietinę tvarką,- aiškinu Antosei. -Pamatysi, dar ateis diena, kai sovietinius tinginius, pijokus paskelbs rezistentais ir jiems kaip signatarams mokės ne tik visą pensiją, bet ir paskirs rentą. Juk sako, kiekviena pušis savo šilui ošia. Taip ir mūsų seimūnai veis naujus išlaikytinius. Negi jiems gaila kitų uždirbtų pinigų.