| |
Antosė - už Monkauskaitę, aš - už Bilių [NAUJAS]
Perskaičiau Bičiulyje A. Geštauto rašinį apie kandidatus į būsimus tarybos narius. Žurnalistas, kaip ir manoji Antosė, kitos kaime muilinius serialus žiūrinčios moteriškės bei garbaus amžiaus bobulytės, sugalvojo burti iš kavos tirščių.
- Tėvai, aš balsuosiu už Monkauskaitę,- rėžė kaip nuo viškaus Antosė. -Rajono dar moteris nevaldė. O ir Lietuvai būtų geriau: prezidentė - moteris, Seimo pirmininkė - irgi moteriškė. Tegul mus nors kartą valdo moterų triumfiratas (matyt, A. Kraujelienė mintyse turėjo triumviratą - red. pastaba).
Reforma įklimpo
Dar kai Sąjūdžio laikais pasiėmęs trispalvę laksčiau paskui Račą, Smilgį, Vytuvytę, mūsų sąjūdininkų sąjūdininką Klemensą, vis, jei ne kokiame susibūrime, tai televizoriaus ekrane mačiau barzdotus bei be barzdų didžiavyrius, su čiūbais, atsiprašau, su kuodais ir be kuodų kalbančias tautos dukras apie tai, kad reikia švietimo reformos. Vieni sakė, kad švietime daug seno raugo, todėl ir reikia reformos. O jos be naujų kadrų neįvykdysi. Keista, kai tokie apie tokius pat kalbėjo, t.y. mokytojai-sąjūdininkai apie kolegas. Tik visuomet stebėjausi, iš kur tie seno raugo skiedėjai atsirado. Iš Mėnulio? Marso? O gal meilės planetos - Veneros? Nė velnio! Visi Brežnevo laikais tą pačią giesmę giedojo. O po Kūčių ir mūsų Arvydukui, ir jo klasiokams liepdavo prasižioti. Klausiate, kodėl? Ogi, jie žiūrėjo, ar po Kūčių vakarienės tarpdantyje aguonų neliko.
Marčios suknelė
Sulaukiau. Visai savaitei sugrįžo į gimtus namelius Arvydukas. Žinoma, su Laimute. Pilypas, kaip jis sako, rūgsta kaime nuo liepos pradžios. Rūgsta be entuziazmo, bet tokia tėvų valia. Skaipinasi, įkibęs į laptopą, spaudo telefono klavišus skubėdamas, lyg blusas muštų, arba kinkuoja visu kūnu į taktą, ausis užsikimšęs ausinėm, įkištom į mažą ant kaklo kabantį radijuką - plejeriuką. Po senovei - žliūgės neskiria nuo usnies, o avies nuo ožkos, bet, Jeronimo griežtai prispirtas, paniurzgėdamas nusileidžia iki kaimo lygio,- t.y. pasmeigia šieno plaką ar palaisto agurkus. Miestietis, ko iš mylimo vaikaičio norėt!
Padugnės?..
Sakoma, kad darbymetyje ir akmuo kruta. O vasarą Dievas ir skyrė darbams. Tiesa, labiausiai pluša kaimiečiai. Juk miesčionys atostogauja. Miestų gatvės ištuštėja. Netgi trims mėnesiams ir Vilnius nebūna Lietuvos sostine. Sakysite, ką tas senis tauškia. Gal ir tauškiu, bet tą atradimą padarė televizija, radijas, laikraščiai. Ir anądien per kažkurį televizijos kanalą graži dama, skaitydama žinias, švelniu balsu prabilo: Šiandien Palangoje, vasaros sostinėje... Tuos žodžius girdžiu vos ne kasdien.
Kelmučio kronikos - Išlaikytiniai
Anądien tyliai pamąsčiau, o Antosei garsiai pasakiau:
- Koks liūdnas politikų likimas.
- Kodėl?- klausia manoji.
- Ogi jie - vargšai, juos žmonos išlaiko,- atsakiau Antosei.
- Jos valdo bendroves, firmas, įmones, ūkius. Gal žmonos tokius nevykėlius, nesugebančius biznio daryti, ir išvaro į Seimą? O mes, rinkėjai, tokius nevėkšlas ir šeriame, jie už mūsų pinigus ir prabangiais automobiliais važinėja. Net savo parašytas knygas perka, į egzotiškus kraštus darbo metu važinėja. Kolūkio laikais bent pusdieniui į fermą būčiau nenuėjęs, tuoj jos vedėjas būtų velnių išrašęs, o pirmininkas premiją nubraukęs.
Ką šypsotis, geriau kvatotis!
Su džiaugsmu Bičiulyje perskaičiau profesoriaus, Seimo nario Kęstučio Masiulio straipsnį. Jau buvau nusiminusi, kad nebesulauksiu atvėsimo, nes ėmė darytis silpna, o širdis kalė, lyg pasiutusi... O trečiadienį... Dievulėliau: ir lietus, ir Kęstučio paraginimas: Nusišypsokime.
Šypsotis - gerai, bet kvatotis turbūt dar geriau. Visą gyvenimą balsavau už konservatorius, ir skaudu, kad juos kaltina, kad į kubilą vinis kala... Kaip neinteligentiška - pašiepti žmogaus pavardę! Nė mes, kaimo moterys, tuo neužsiimam...
Kelmučio kronikos - Apie tai, kas gerai
Esu mažas žmogus, nedaug ką politikoj nusimanau. Ką žmona pasako, tą ir darau. Bet apie tai, kas man yra gerai, savo nuomonę turiu.
Gerai, kad vasara. Jau liepos žydi. Atidarau langą - medumi kvepia. Kaimynė kone permatoma po kiemą vaikšto. Bitutės ir kiti skraiduoliai tik dūzgia, dūzgia. Vieni maistu rūpinasi, kiti meilės reikalais užsiėmę. Visi kažkur skuba. Rodos, krizė nerūpi.
- Ei, kaimyne, kada krizė baigsis?
Kelmučio kronikos - Kada tam žmogui yra gerai?..
Šį pavasarį man nutiko kaip toj dainoj: nužydėjo visos gėlės kol aš sirgau... Na, čia, kaip madinga, sutirštinau spalvas: grįžau iš ligoninės dar vėlyvosioms tulpėms bežydint. Ir džiaugiausi, kad esu gyva ir apysveikė, ilgai, bet nenuobodžiai,- iki pat Joninių, iki pievų, jazminų, bijūnų ir lelijų žydėjimo...
Kelmučio kronikos - Vertybės
Įsijungiu televizorių ar radiją, paskaitau vieną kitą laikraštį ir vis surandu ar išgirstu žodį vertybės. Jis nekrenta iš V. Landsbergio, A. Kubiliaus, R. Juknevičienės, Č. Juršėno, G. Kirkilo, iš netoli mūsų kaimo kilusios I. Šaulienės, kito kraštiečio, rėksnių rėksnio V. Šustausko ar kažkada pensijas apkarpiusio, o dabar aukso rojų žadančio apsišaukėlio R. Pakso lūpų. Nesu baigęs aukštųjų mokslų, tad skambinu Arvydukui ir klausiu: kas yra tos vertybės - valgomos, geriamos, čiulpiamos, ar šiaip deklaracijos, kurias užrašytas ant popieriaus ar škurlio iškelia piketuotojai, neša demonstrantai?
Kaip išrinktieji blaivybę tikrino
Kai sveikatos nėr, žmonos nėr, kas gali būti geriau kaip senelių namuose prisiglausti. Dzimidas - žmogus geraširdis, priglaudžia ir benamius, ir bemoterius. Tarp laimingųjų - ir aš.
Sėdžiu ant suoliuko. Saulė taip į pakaušį svilina, kad net plauką likusį per pusę lenkia. Sakau, reikia į pavėsį, kur gulbė su šuniu tupi, traukti, kol vakarienės pašauks.
Jetytararai
Jetytararai, kiek naujienų Seimo partinių frakcijų šaudykloje, kas dieną ir ne po vieną. Pasiklausai seimūnų debatų ir jautiesi it suritinęs storą kebabą. Štai, jetytararai, atrodė, kad Karaliui šakės, o, pasirodo, kad neatrodė. Negi tai vėl eilinis akių dūmimas, nes varna varnai, sakoma, akies nekerta? Negali būti! O štai Valinskas, jetytararai. Vos nuverstas nuo žirgo, ant kito ropščiasi. Su Prezidente derasi, kaip koks Mykoliukas turguje su kaimo boba. Mažiukas, o pučiasi, ne Mykoliukas mat, o šoumenas Arūnas Valinskas, nesitiki, kad moterėlės rožančiais užkapos Seimo turguje.
Kelmučio kronokos - Rašau, ką matau
Kartą fermos partinis Zenius man sako:
- Jeronimai, tavo raštai laikraštyje - fantazija.
- Partinuk, jokia fantazija. Rašau, ką matau, ką pats išgyvenau,- atsakiau Zeniui. -Negi nežinai, kad Petrė iš Tilžės parveža pigesnės sovietskinės, Kelmėje Vilke juk patys ne kartą po šimtgramį maktelėjome, o į sanatoriją mane ir pats su Kostantu išlydėjai. O ką mačiau kurorte - gryna teisybė. Ne veltui sako: kurortas - pinigų, sveikatos ir skaistybės kapinynas.
3 eilėraščiai
Išdžiūvo upė ir krantai,
Suskilo duonai kepti ližė.
Ir kiek girdi, kiek užmatai -
Tik krizė, krizė, krizė, krizė...
Kelmučio kronikos. Laukiu dilgėlių...
.....Vasario 24-ąją, Vieversio dieną, giliai užsnigtame kieme išvydau tris vieversius.
.....- Nesidžiauk, motin: pavasaris bus vėlyvas,- užčiaupė mano šypseną Jeronimas.
.....Tas tai niekada nepasidžiaugs: parodyk lapę,- sakys, kad pasiutusi, pamatys stirną,- keiks, kad pušų sodinukai liks be viršūnių... Niūrus kaip debesis tas mano diedulis.O jaunas buvo smagus, gyvas kaip žebenkštis. Gal jam depresija? Gal krizė? Aišku tik, kad ne klimaksas,- juk negali jis trukti iki grabo lentos...
Anekdotai
Tauta gali būti rimta, susimąsčiusi, kenčianti nuo didelių mokesčių... Bet ji sugeba ir patraukti per dantį kokį nors žmogų, to nusipelniusį. Taip gimsta anekdotai. Tuomet gyvenimas tampa liksmesnis ir nuotaika pagerėja.
|
|
