BIČIULIS

Elena SKAUDVILAITĖ

        (Kražiai)

     Kelio istorija

Keliauti neprailgo,

Kol saulės lietūs žvilga.

(Lietuvoje gausu

Ir debesų rasų).

Eini, kur viltys traukia,

Rytojaus lobis šaukia –

Gyvenimas jaukus,

Kur dirbsi jo laukus.

Eini – užeina laikas,

Divizionai klaikūs

Su karo dainomis,

Griausmais ir ugnimis,

Kraujais keliai pasrūva,

Paskui daugybė pūva

Kaltų ir nekaltų,

Prie kelio užkastų…

Praeina viskas, žinom,–

Ir vėl vaikus auginam

Ne mušt vieniems kitų,

Ne lupinėt dantų –

Gyvent saviems ir tautai,

Iš pragarų ištrauktai…

Kelelis neprailgo

Pro dobilą ir smilgą,

Pro vandenis, girias,

Žalias javų marias.

Aukšta jau metų stirta,

Jau visa ko patirta.

Dienelė su galu,

Vėlu jau, per vėlu

Į aukštą kelią kilti,

Kaip ir karštai pamilti.

 

Kelelis užsibaigs,

Bet kelias liks ir eis…

            Po Advento

Niekada nebuvai nedėkinga,

Kad gimei, gyvenai, dar esi,

Dviem patiem artimiausiem (jau dingo

Iš pasaulio akių). Būtis nebaisi.

                      Tu gavai augdama, ko negavo

                      Bendraamžių dalis. Tai kas,

                      Kad turtingų namų. Apsigavo,

                      Prieš valiutą sudėję rankas.

Tau užteko kuklaus pinigėlio,

Ir šviesos neužstojo daiktai.

Niršo jėgos piktybinės, šėlo,

Kad laikaisi savo tvirtai.

                      Jau ilsies vienumoj, ją užpildo

                      Turininga šviesa namų.

                      Štai Kalėdos atėjo ir šildo

                      Dievo garbei giesmės tyrumu…

            Neišmarinami

Ir Kražius (ir aplinkui, plačiai)

Buvęs maras juodasis išklojęs.

Kas prieš jį tie ginkluoti svečiai,

Įžūliai po šią žemę klajoję!

                      Maras ėjęs išvien su badu.

Kančiose nusialinę mirę

(Nebelikus nė saujos grūdų)

Kas namie, kas išbėgę į girią.

Keitus viltį skausminga rauda

Dar nemerdinčių jau tik likučių.

Nepadėjus į dangų malda –

Kur gyventa, tylu likę, tuščia…

                      Nė šaknų gyvų nebelikę.

                      Atsiradus, plitus dykra.

                      Kražiai buvę žuvę, sunykę,–

Maro pergalė buvus tikra.

————————————-

Po pavietrių negyvas klaksojęs

Mūsų kraštas atgijęs mumis –

Mūsų protėviais molių artojais,

Ačiū Dievui, linksmais žmonėmis.

                    Su daina

Mažumėj išmoktos mano dainužėlės

Skraidžiojo iš lūpų, sklido į šalis.

Su manim jos augo ir prie darbo kėlės.

Klausėsi jų sodžius, paukštis, gyvulys…

                      Dainužėlės buvo būtinos kaip oras.

                      Nuostabu dainuoti. Su daina drąsiau,

Kai gražus pasaulis būna ir nedoras.

Aš tautos dainyną visą išklausiau…

Jis mane brandino dvasiškai, man švietė

Jo gelminis grožis toks unikalus.

Mūsų dainos mokė būtimi tikėti –

Tuo pačiu didžiausiu Dievo stebuklu…

         Vakaras kaip vizija

Neužmirštamas antplūdis laimės

Vasaros metą, šiltą ir tylų,

Kai pavargęs miegojo kaimas,

Tu bridai lyg į sapną subtilų.

Toks platumas dangaus, o gilybė

Dieviškumo pilna, taip tylėjo;

Ten žvaigždynai  drovūs įžibę

Skleidė grožį, o laikas nėjo…

Ko staiga tau akis užrasojo?

Amžinybės dvelksmui sukrėtus.

Kas tarytum pakalbint sustojo?

Ko viena išėjai? Kam pakvietus?..

             Žaliuoja

Sausis prasideda žalias.

Pirmąją dieną šiųmetę

Žemaičiuos vanduo neužšalęs.

Prie tokio režimo nepratę

                      Eželiai vaikščioti ėmė,

                      Iš ežiško miego busti –

Gruodį vanduo apsėmė,

Žydėjo raktažolių kupstas.

Gal Viešpats Lietuvą guodžia,

Bent jau šalčiais nespaudžia.

Dangus pilnas dangiško grožio,

O žemėje eglės snaudžia…

                      Žaliuoja pirmoji sausio

                      (O antrąją liūtys būsią).

                      Žiema žaliuoja ir prausiasi,

O žemė vienodai sukasi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA