PADĖKA
<Sofija ŽIOGAITĖ>
Į aštuntąjį savo gyvenimo dešimtmetį įkopęs giminaitis gydosi didmiesčio ligoninėje. Nuvažiavus jo aplankyti, pasitinka su ilgoku sąrašu, ką gydytojas liepė nusipirkti. Man beskaitant sąrašą, prie ausies pasilenkia senelio palatos kaimynas:
– Nedavė tėvukas daktarui, tai ir surašė visą litaniją.
– Negi jaunas, sveikas, algą gaunantis daktaras imtų pinigus nuo senio, viena koja stovinčio prie šventojo Petro vartų? – stebisi giminaitis.
– Nors ir iš pačios šventojo Petro karalystės atsiųstumėt – neatsisakytų,– neabejoja jo kaimynas.
Berods antrą dešimtmetį vyksta sveikatos reforma, bet vokeliai gydytojams, kaip ir sovietmečiu, tebėra vieša paslaptis. Pacientai nuo savo pažįstamų neslepia, nei kad gydytojams davė, nei kiek davė, o medikai dievagojasi gauną tik gėlių ir šokolado.
Dovanėlės gydytojams turbūt ne korupcija. Tai padėka. Panašiai, kaip arbatpinigiai viešbučio kambarinei ar kavinės padavėjui. Tik sumos, žinoma, ženkliai skiriasi. Medikai, ko gero, įsižeis sugretinti su viešbučio ir kavinės darbuotojais, juk jie saugo mūsų sveikatą, gelbsti gyvybes. Bet ar tik gydytojai? Ugniagesiai – gelbėtojai, kariai išminuotojai, specialiosios paskirties policijos padalinių pareigūnai, gelbėdami kitų gyvybes, sveikatą ir turtą, neretai rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, artimųjų saugumu. Užsienio filme bičiulis klausė policininko: „Kiek tau moka už tai, kad leidi į save taikytis visokiems padugnėms?“ Mūsiškiai policininkai galėtų sakyti, kad užtenka tik duonai, druskai ir arbatai su cukrum.
Pareigūnai apdovanojami ordinais ir medaliais. Kartais, deja, po mirties… Medikams esame įpratę teikti padėkas į kišenę. Ir dažniausiai – avansu, prieš gydymo pradžią.
Jei duoda – imk, jei muša – bėk,– pataria senuolių išmintis. „Kišeninių padėkų“ tradiciją sukūrė patys dabar ją peikiantys pacientai. Taigi, patys mušam, patys rėkiam?.. Paprasta postringauti, kol esi sveikas, tau brangūs žmonės – taip pat. O kuris drąsuolis ryšis laužyti tradicijas, guldamasis ant operacinės stalo?..