BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Taip sako Kelmės centre įkurtos kavinės-baro „Svetainė“ savininkė Agnė Klevinytė. Prieš pusketvirtų metų savo įmonę atidariusi jauna moteris neslepia, kad pasiilgus namų jai nebuvo gaila viską mesti ir iš Vilniaus grįžti gimtinėn. Tik įkūrus savo įmonę išlikti versle nėra taip paprasta. Jauna verslininkė neslepia, kad dabar užmiega ir atsikelia galvodama tik apie tai.

Nuo Kelmės iki Graikijos

                      Kelmė – Agnės gimtinė. Jos mama dirbo mokytoja, o tėtis dalyvavo versle. Tačiau pati Agnė mano, kad jai kelią į žmonių maitinimą parodė močiutė – Jadvyga Butkienė. Ilgametė buvusio Kelmės restorano virėja daugelį metų savo patiekalais maitindavo ne tik šios įmonės klientus, bet ir buvo nepakeičiama šeimininkė, ruošianti jų šeimos pietus ar šventinį stalą. Net ir tuomet, kai kojos nebepajėgė pastovėti, senolė atsisėdusi ant kėdutės virdavo visų mėgstamus cepelinus. Ir Agnę nuo pat vaikystės mokė įvairių virtuvės paslapčių…

                      Mergaitės tėtis verslo reikalais dažnai važinėjo į Šventąją, kur ir susipažino su vienos maitinimo įmonės savininkais. Nors Agnė tuomet turėjo tik 14 metų, tačiau atsitiktinai išgirdusi kalbas, kad kavinė „Po liepa“ vasaros metu priims patalkinti atostogaujančius moksleivius, panoro ten padirbėti bent porą savaičių. Agnės mama dukters norams nepritarė, bet nuvykusi į Šventąją mergaitė ten dirbo ne dvi savaites, bet visą vasarą. Po to tai tęsėsi dar tris vasaras. Mergina nesirinko darbų – dirbo indų plovėja, skuto bulves. Vėliau kavinės savininkai jai leido padėti gaminti bulvių patiekalus. Po to tapo padavėja, o kai kavinės savininkai Šventojoje atidarė piceriją, Agnei buvo patikėtos administratorės pareigos. Panašų darbą dirbo ir emigravusi į Graikiją. Darbdaviai lietuvaitei mokėjo gerą atlyginimą, tačiau saloje įsikūrusioje kavinėje Agnei teko aptarnauti 30 staliukų, darbo diena prasidėdavo 14 val. ir tęsdavosi iki 4 val. ryto…

                      Pasiilgusi Lietuvos, grįžo į Vilnių. Čia įsidarbino viename iš didžiausių sostinės restoranų. Ši maitinimo įmonė be kitų paslaugų teikė ir išvežiojamojo maitinimo paslaugą. Dirbant šį darbą tenka nuolat skubėti ir dirbti produktų krovike, bet A. Klevinytė sako, kad tai irgi davė tam tikros patirties. Dirbo ir pas italų verslininką, save vadinusį „Italijos mafija“, bet Agnė pavargo nuo tokių kalbų, metusi darbą, susikrovė lagaminus, pasiėmė šunį ir grįžo į Kelmę.

                      Per vasarą Agnė ketino pailsėti prie ežerų ir pasimėgauti gamtos teikiama ramybe. O kai vasaros atostogos ėjo į pabaigą, lagaminai vėl buvo kraunami kelionei į Vilnių, Agnė išgirdo, kad vienai iš buvusių Kelmės kavinių nutraukus veiklą, atsirado laisvos patalpos.

                      – Mano astrologinis ženklas – Jautis. Sakoma, kad po šiuo ženklu gimę žmonės neprognozuojami, bet labai verslūs. Ir man gyvenime taip dažnai nutinka, kad viskas atsiranda be didelių pastangų. Ir gyventi galiu tik ten, kur man gera. Kol kas Kelmė – man pati geriausia vieta,– teigė A. Klevinytė.

Visas dėmesys – klientui

                      Verslo pradžioje išnuomotuose patalpose kavinę-barą „Svetainė“ įsteigusi verslininkė neilgai jose užsibuvo. Pamačiusi, kad kavinė populiari ne tik tarp suaugusių žmonių, bet ir tarp jaunimo, Agnė suprato, kad įmonės plėtrai reikia didesnių patalpų. Ir čia jai pasisekė. Kai uždarytos kavinės savininkas nusprendė nuomoti tuščias patalpas, čia netrukus Agnė įkurdino savo įmonę. Patalpoms išsiplėtus nuo 90 kv. m iki 250 kv. m, padidėjo ir darbuotojų skaičius – vietoje buvusių 5 dabar dirba 7. Agnė teigia, kad jos negąsdina ir tai, jog tame pačiame pastate jau anksčiau veikė ir tebeveikia kita viešo maitinimo įmonė.

                      – Konkurentų Kelmėje neturiu. Yra tik kolegos. Su niekuo nenoriu pyktis, nes noriu gyventi ramiai. Man ir taip rūpesčių užtenka dėl tų 250 kv. m, kuriuos norėčiau tinkamai panaudoti klientų patogumui,– sakė verslininkė.

                      Agnė sako, kad pereidama visus laiptelius – nuo indų plovėjos iki administratorės ir įmonės vadovės, suprato ne tik kaip reikia dirbti, bet ir tai, kad padavėjo darbas vien tuo neapsiriboja. Kad galėtum suprasti kiekvieną klientą, turi būti ir psichologas.

Kavinėje-bare „Svetainė“ dažnai sutiksi ne tik įvairaus amžiaus klientų. Išgerti puodelį karštos arbatos ar kavos čia užsuka ir su keturkojais augintiniais. Agnės kavinėje gyvūnų laikytojų laukia ne tik darbštus kolektyvas, bet ir nuo baro į klientus žvelgiančio šuns nuotrauka. Joje – prieš šešerius metus iš šunų prieglaudos Agnės parsivežta kalytė Vėtra. Verslininkė savo globotinę vadina geriausia drauge, su kuria nesiskyrė nei gyvendama Vilniuje, nei grįžusi gimtinėn…

Kelmei netinkanti taisyklė

                      Agnė prisipažino, kad pradžioje skeptiškai žiūrėjo į pietų išvežiojimo paslaugą, todėl ir ją teikti Kelmėje ryžosi tik po pusantrų metų nuo įmonės atidarymo. Bet kai pirmą kartą tai pabandė, suprato, kad tai daryti yra būtina, nes dažnais atvejais išvežamo maisto užsakymų būna daugiau, nei užsakymų kavinės vietoje. Ir ypač šaltesniu laikotarpiu.

                      Agnė mano, kad taisyklė – darbe nepakeičiamų nėra Kelmei visiškai negalioja. Verslininkės teigimu, rajono centre dar yra įmanoma surasti indų plovėją, padavėją, tačiau ne savo darbą išmanantį virėją. Norint tokį darbuotoją išlaikyti, tenka jam daug kur nusileisti ir atleisti, nes pakeisti nebūtų kuo.

                      – Esu sunkaus charakterio, mūsų kolektyve, kaip ir šeimoje, būna visko. Bet stengiamės išsikalbėti, kurti gerą darbinę aplinką,– pasakojo Agnė.

                      Verslininkė sakė, kad bent porą kartų per metus kolektyvą nuveža į kiną, restoraną. Tapo įprasta drauge švęsti „Svetainės“ gimtadienį, vasarą plaukti baidarėmis. Agnė mano, kad bent trumpa atokvėpio valandėlė drauge kolektyvą dar labiau suartina. Ir kai prieš porą metų pamatė skelbimą apie organizuojamus mokymus norintiems gaminti lietuviams mažai žinomus japoniškus sušius, į kursus vyko irgi visas kolektyvas. Ne tik virėjos, bet ir visa moteriška kompanija išmoko sukti sušius. Greitai ir Kelmėje šis rytietiškas patiekalas tapo madingas. Pradėję nuo porcijos kitos, dabar dalis kelmiškių savaitgalio vakarui kavinėje užsisako visą padėklą sušių ir jais vaišina savo draugus…

                      Agnė džiaugėsi, kad grįžus į Kelmę jai pasisekė sutikti gerą draugę ir darbščią būsimą bendradarbę Orintą. Agnė daug valandų praleidžia kavinėje, tačiau prireikus ją Orinta bet kada sėkmingai pakeičia, nes, ištaikiusi keletą poilsio dienų, Agnė skuba į Austriją paslidinėti. A. Klevinytė sako, kad meilė kalnams jai padeda ne tik pačiai tvirtėti, bet ir sukurti naujas verslo idėjas.

                      Nuotrauka iš asmeninio albumo

1 Komentaras

  • Lankytoja parašė:

    Šaunuolė 😍🙏💐 Puikiausia viets Kelmėje skaniai ir už priimtiną kainą pavalgyti. O sušiai – puikūs 💞

Komentuoti: Lankytoja Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA