Kražių skerdynės: nauji faktai, vertinimai, atminties įamžinimas

Lapkričio mėnesį sukanka 129 metai, kai įvyko Kražių skerdynės. Istorijos instituto istorikai Darius Staliūnas ir Dangiras Mačiulis jau atidavė spaudai parengtą solidų leidinį apie Kražių skerdynes, kuriame, remiantis dar netyrinėtais šaltiniais apie šį įvykį, pateikiami nauji faktai, vertinimai, taip pat plačiai aprašomas Kražių skerdynių vertinimas nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šių dienų. Lapkričio 23 d. Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre po mūsų rajono mero pavaduotojo Egidijaus Ūkso bei minėtos kultūros įstaigos muziejaus vadovo Vyganto Mažono trumpų kalbų paskaitą apie dar neskelbtus Kražių skerdynių faktus skaitė minėti istorikai.Staliūnas apžvelgė pačių Kražių skerdynių istoriją ir šio įvykio atgarsius ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o D. Mačiulis trumpai kalbėjo apie šio įvykio atminimo įamžinimą.

Pirmiausia buvo paminėti faktai, kurie jau žinomi ir nauji tyrinėjimai jų tikroviškumą patvirtino.

1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną. Norėjo uždaryti ir nugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, panaikinti kapines. Tikintieji prašė Vilniaus generalgubernatoriaus paversti ją parapijos bažnyčia vietoj medinės, statytos 1809 m. Šv. Mykolo bažnyčios; pastarąją prašė leisti pertvarkyti į kapų koplyčią. Dėl to kražiškiai kreipėsi į administracines įstaigas, Vilniaus generalgubernatorių, carą (vien jiems parašė 8 prašymus), kitų šalių valdovus, vyskupus, arkivyskupą. Aukštesnieji dvasininkai, tarp jų vyskupas Mečislovas Paliulionis ir Kražių klebonas, kuris nenorėjo keisti parapijos žemės, jų neparėmė.

1893 m. birželio 22 d. caras Aleksandras III, nepaisydamas prašymų, įsakė bažnyčią ir vienuolyną nugriauti. Parapijiečiai keletą kartų neleido Šiluvos dekanui bažnyčios uždaryti, o nuo rugsėjo 13 d. ją saugojo dieną naktį.

Vadovauti bažnyčios uždarymui lapkričio 21 d. į Kražius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas su keliais valdininkais, 70 policininkų ir žandarų. Gubernatorių tikintieji sutiko su caro ir carienės portretais, prašė bažnyčios uždarymą atidėti, kol bus gautas caro atsakymas. N. Klingenbergas įsakė policininkams išvaryti iš bažnyčios žmones, kurių ten buvo apie 400. Kražiškiai pasipriešino ir policininkus nugalėjo.

Lapkričio 22 d. rytą iš Varnių atvykusios Rusijos imperijos kariuomenės Dono kazokų 3-ojo pulko trys šimtinės įveikė tikinčiųjų pasipriešinimą, išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių. Jo įsakymu 16 žmonių buvo nuplakta, kazokams leista siaubti miestelį ir gretimus kaimus.

Staliūnas atkreipė dėmesį, kad caro valdžios politika, nukreipta į Katalikų bažnyčių bei vienuolynų uždarymą, buvo vykdoma ramiai be jokio pasipriešinimo. Pasipriešinta buvo tik 1886 m. Kęstaičių bei Kražių bažnyčias ginant nuo uždarymo.

Pasak D. Staliūno svarbus klausimas – ar Rusijos valdžia, uždarydama Kražių benediktinių vienuolyną ir jam priklausiusią bažnyčią, siekė kražiškius, arba plačiau žvelgiant – žemaičius, lietuvius, paversti stačiatikiais. Taip pat – kodėl daugelio bažnyčių ir vienuolynų uždarymas dažniausiai įvykdavo be didesnio pasipriešinimo, o Kražiuose įgijo didelį rezonansą.

Istorikus domina kražiškių organizuotumas, koks vaidmuo teko dvasininkijai – apie tai objektyvios informacijos iki šiol neturima daug, nors, paradoksalu, įvykis tapo gerai žinomas ne tik Žemaitijoje, bet ir netgi ne tik Lietuvoje.

„Greičiausiai tai buvo labiausiai nušviestas tiek Europoje, tiek pasaulyje vienos dienos įvykis, nutikęs Lietuvoje per visą devynioliktą amžių“, – teigė D. Staliūnas.

Pasipriešinimo organizacija prasidėjo iš apačios – per parapijos lyderius, dažnas kurių buvo turtingesnis valstietis, pamaldus, autoritetą bendruomenėje turintis kražiškis. Per juos buvo kreipiamasi į valdžią, protestuojant prieš uždarymą, ir ieškoma kelių, kaip išsaugoti bažnyčią, tačiau lemtingą smurtinio susirėmimo naktį, pasak D. Staliūno, iniciatyvą jau buvo perėmę kiti lyderiai, mat dalis ankstesniųjų buvo suimti.

Atradimu istorikui buvo tai, kad bažnyčios gynyboje kunigai dalyvavo ne taip aktyviai, kaip buvo linkstama manyti.

„Iki šio tyrimo įsivaizdavau, kad tokie veiksmai neabejotinai buvo inspiruoti, palaikomi ir organizuojami vietos klebono ir apskritai katalikų dvasininkijos, tokią versiją mums šiek tiek piešia ir dalies kražiškių atsiminimai, užfiksuoti tarpukariu.

Iš tikrųjų vietos klebonas Renackis šiek tiek kražiškiams padėjo rengiant raštus, nukreipė į žmogų, kuris raštus parašė ta kalba, retorika, kuri reikalinga rašant imperijos valdžiai. Bet iš tiesų žymiai daugiau yra argumentų, rodančių, kad tai buvo pati organizuojanti bendruomenė, daranti tai be katalikų dvasininkijos“, – sakė D. Staliūnas.

Vyskupas ir katalikų dvasininkai neturėjo didelio pasirinkimo – imperatoriaus įsako nevykdymas ir simbolinis karas su valdžia dėl vienos bažnyčios būtų grėsę represijomis ir galimu kitų maldos namų uždarymu. Ir pačiuose Kražiuose tuo metu veikė dar viena bažnyčia.

Kurį laiką sklandė gandai, kad kražiškiai yra pasirengę neapleisti bažnyčios ir, jeigu reikės, panaudoti jėgą. Tačiau surinkta medžiaga leidžia manyti, kad buvo rengiamasi pasyviam pasipriešinimui – ginti bažnyčią kūnais, o ne ginklais.

„Viskas pasikeitė, kai policija nelabai „zgrabnai“ bandė išstumti iš bažnyčios tikinčiuosius, o svarbiausia – moteris. Tada visiems užvirė kraujas ir kražiškiai susirado įrankius, daugiausia tai buvo spragilai, lazdos ir akmenys. Valdžia mėgino įpiršti versiją, kad tikintieji šaudė, bet greičiausiai ji išgalvota tam, kad būtų galima pateisinti savo veiksmus“, – kalbėjo D. Staliūnas.

Nors tuometinis popiežius Leonas XIII-asis kai kuriais momentais užtarė kražiškius, tačiau, pavyzdžiui jo rašytoja tuo laikotarpiu enciklikoje, skirtoje Lenkijos vyskupams, apie Kražių skerdynes visiškai neužsimenama. Ir šiaip Leonas XIII vengė plačiau komentuoti Kražių įvykius. D. Staliūno nuomone, taip buvo dėl to, kad Vatikanas nenorėjo aštrinti situacijos, nes vengė santykių su Rusija pablogėjimo.

Po paskaitos pasiteiravome minėtų istorikų, ar tiek Vatikano, tiek Vakarų pasaulio šiandieninė pozicija nepanaši į anuos laikus? Beje, panašiai buvo ir sovietmečiu. Vyresniosios kartos mūsų laikraščio skaitytojai prisimena 1988–1991 m. Lietuvos kelią į Nepriklausomybės atkūrimą. Tuomet Vakarai morališkai Lietuvą palaikė, bet vis ragindavo nepakenkti sovietijos lyderiui Michailui Gorbačiovui. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, irgi pasigirsta Vakaruose kalbų, kad pasauliui bus blogai, jei Rusija dar labiau subyrės ir susitrauks iki Didžiosios Maskvos kunigaikštystės ribų.

Pasak D. Mačiulio, Vakarų valstybių lyderių, kaip ir Vatikano, yra visiškai kitoks mentalitetas nei Rusijoje. Jiems sunku suvokti, kad su Rusija negalima susitarti. Lietuva ir kitos valstybės, atgavusios Nepriklausomybę daugiau nei prieš tris dešimtmečius, Rusijos specifinį mentalitetą seniai perprato. Dar sudėtingiau viską suvokti dabartiniam popiežiui Pranciškui. Jis  Vatikano svarbiausią postą užėmė atvykęs iš Lotynų Amerikos. Šiame regione nedaug gilinamasi į Rusijos ir NATO santykius, į Europos Sąjungos politiką. Lotynų Amerikoje didžioji gyventojų dalis mano, kad didžiausias pasaulio blogis yra JAV imperializmas.

Po Kražių skerdynių daug publikacijų pasirodė Lietuvoje ir Lenkijoje, bet pranešimų daug buvo ir kitomis pasaulio kalboms. D. Staliūnas teigė, kad šis atgarsis turėjo du aspektus. Vienas jų techninis, nes tuo metu Vokietijoje ir kitose šalyse jau veikė telegramų agentūros, tų laikų sąlygomis operatyviai platinusios naujienas. Antrasis aspektas – politinis. Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos santykiai su Rusija buvo įtempti, todėl tų kraštų spaudoje pasirodė nemažai informacijos smerkiančios carinės Rusijos kovą prieš katalikus.

Mačiulis apžvelgė Kražių skerdynių atminimo problematiką. Jo teigimu tarpukario metais daugiausia Kražių atminimui įamžinti pastangų įdėjo Vilniui vaduoti organizacija. Pačiuose Kražiuose ketvirto dešimtmečio antroje pusėje skerdynių įprasminimui didelę reikšmę skyrė jaunas vikaras Stanislovas Rimkus. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti laikraštis „Kražių aidai“. Jo leidyba atnaujinta sovietmečio pabaigoje bei pratęsta pirmaisiais antrosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metais.

Priešais Kražių bažnyčią stovi Kristaus Karaliaus statula. Dabartinis Kražių klebonas monsinjoras Gintas Sakavičius bei dalis kražiškių teigia, kad statula pastatyta 1933 m. ir buvo skirta Kražių skerdynių 40-mečiui. D. Mačiulis šią versiją neigia. Pasak jo, ši statula pastatyta vėliau ir skirta katalikų misijoms, o 1933 m. buvo nuspręsta skerdynių 50-mečiui, t.y. 1943 m. pastatyti paminklą. Tačiau tuomet vyko karas, vėliau prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Tik 1988 m. spalio viduryje, kai vyko Kražiuose Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingas, miestelio šviesuolė Juzefa Ramanauskaitė pasiūlė Kražių skerdynių 100-čiui pastatyti paminklą. Ji pasiūlė ir organizacinio komiteto sudėtį. Audringais plojimais tuomet buvo pritarta šiai idėjai. Vėliau paskelbtas konkursas paminklo pastatymui, kurį laimėjo Remigijus Midvikis. 1993 m. rugsėjo mėnesį per Šv. Mykolo Archangelo atlaidus Telšių vyskupas Antanas Vaičius šį paminklą pašventino, o 2018 m. buvo pašventinta lenta, kurioje iškaltos devynių žuvusių Kražių skerdynių dalyvių pavardės. Beje, D. Staliūnas siūlo žodį skerdynės rašyti kabutėse, nes lapkričio 10-ąją nežuvo nė vienas žmogus. Pasak jo, buvo tik vėliau mirusių nuo žaizdų. Tačiau Kražių klebonas G. Sakavičius su tuo nesutinka. Jo nuomone, kai kuriems nūdienos istorikams būdingas ryškus liberalizmas.

Dabar tik reikia sulaukti knygos išleidimo. Beje, ją išleisti planuojama iki kitų metų vasario mėnesio, nes to mėnesio 24 d. Vilniuje prasidės Tarptautinė knygų mugė, kurioje D. Staliūnas ir D. Mačiulis pristatys šį leidinį.

Maziliausko nuotraukos