Prisiminimai – laikui nepavaldūs

Nuo 2022-ųjų metų pradžios Sofijos Blažienės darbo vieta Šaukėnų kultūros ir amatų centre tuščia. Likus porai dienų iki išėjimo į užtarnautą poilsį mūsų kalbinta ilgametė kultūros darbuotoja sunkiai tramdė jaudulį.

– Laikas nestovi vietoje. Atėjo metas palikti mylimą darbą ir grįžti į namus… Neslėpsiu, ilgėsiuosi kartu dirbusių kolegų, meno kolektyvų narių. Skaudžiausia, kad tos dienos nesulaukė mano sutuoktinis Pranas, todėl sugrįžus į tuščius mudviejų namus dabar teks gyventi tik prisiminimais,– virpančiu balsu kalbėjo Sofija, praėjusių metų pabaigoje tapusi našle.

Dauguma šaukėniškių Sofiją vadina Zosele. Gal dėl to, kad tokį vardą turėjo jos amžinatilsį mama Zofija Vinklerienė. Daugiavaikėje, nepasiturinčių tėvų šeimoje po keturių brolių ir sesės gimusiai jauniausiai dukrelei Sofijos vardą parinko tėtis. Tiesa, vieno iš broliukų Zoselei taip ir neteko pažinti, nes jis mirė vos pustrečių metukų… Kalbėdama apie amžinybėn iškeliavusius savo tėvus, Zoselė sakė, kad abu jie buvo meniškos prigimties. Tėtis buvo Lietuvos vokietis, kurį iš Panemunės krašto į Kelmę atvedė meilė. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atšokęs vestuves su Šaltenių žemėje užaugusia lietuvaite Zofija, Petras visam gyvenimui liko Žemaitijoje. Bet ir savo kilmės bei giminės niekada nepamiršo. Kai Vinkleriai susilaukdavo naujagimio, tėtis mažyliams skirdavo jam brangaus giminaičio vardą. Sofijos vardą turėjo Petro sesuo…

Zoselė prisiminė, kaip nuo mažumės žavėjosi gražiu mamos balsu, o jai retsykiais pritardavo ir tėtis. Tik pastarajam rūpėjo ne vien dainos, bet ir knygos bei viso pasaulio naujienos. Kai radijas transliuodavo žinias, tėtis labai supykdavo, jei kuris iš vaikų bandydavo jam trukdyti… Ypatingą vietą šeimoje užėmė knygos. Kai vyriausias Zoselės brolis Ervinas Vilniaus universitete studijavo germanistiką, grįždamas pas Šaukėnuose gyvenusius tėvus, parveždavo ne tik sovietinėje Lietuvoje tuo metu pripažintų poetų ir rašytojų knygų. Kai vieną dieną Šaukėnus pasiekė tuo metu Amerikoje gyvenusio išeivio iš Lietuvos B. Brazdžionio kūryba, Vinklerių namuose iki vėlumos degė žibalinė lempa, o dar skaityti nemokanti Zoselė klausėsi vyresniųjų garsiai skaitomų užjūrio poeto eilių. Kai mergaitė pramoko pati skaityti, tėtis iš gauto atlyginimo dukrai nupirko knygą „Skudurinė Onutė“. Nieko stebėtina, kad mokantis tuometinėje Šaukėnų vidurinėje Zoselei iš visų dalykų geriausiai sekėsi kalbos. Patiko kurti eilėraščius, vaidinti. Baigusi miestelio mokyklą, šaukėniškė pasirinko lietuvių kalbos ir režisūros studijas Klaipėdoje, bet po pusantrų metų nusivylusi savo pasirinkimu grįžo pas mamą, kur tuo metu iš armijos buvo grįžęs kaimynas Pranas. Prieš keturiasdešimt penkerius metus atšokę vestuves Blažiai susilaukė dviejų dukrų ir tiek pat sūnų. Tapusi mama, Zoselė neužsidarė namuose. Iki Šaukėnų tarybinio ūkio griūties aštuoniolika metų ėjo sekretorės pareigas, vėliau gavo darbą vietos mokykloje. Čia vaikus mokė ne tik tikybos, bet ir buvo dramos būrelio vadovė. Kai 1999 metų gegužę S. Blažienei buvo pasiūlyta vadovauti  Šaukėnų kultūros namams, drąsią moterį gąsdino ne pareigos ar atsakomybė. Zoselė gerai pažinojo talentingus vietos gyventojus, tačiau priešais mokyklą buvusio ūkio direktoriaus K. Rakausko iniciatyva pastatyto didžiulio pastato ateitis buvo labai miglota. Tik dėka pačių šaukėniškių šio pastato paskirtis nebuvo pakeista, nors ne tik dirbti, bet ir repetuoti ar koncertuoti čia buvo tikras iššūkis. Patalpose nebuvo ne tik šildymo, bet ir vandens, tualeto. Žiūrovai koncertų klausydavosi apsirengę šiltais paltais, o saviveiklininkai scenoje tirtėdavo nuo šalčio.

– Tuo metu kultūros namai turėjo tik du etatus. Meno vadovą samdėme pagal sutartis. Turėjau tikslą pakeisti darbo sąlygas, ir visa tai pasikeitė po to, kai rajono valdžia, atsižvelgusi į mūsų vargus, skyrė pinigų pastato renovacijai. Po jos patalpose ne tik atsirado šiluma, bet ir daugiau etatų. Be to, po tuo pačiu stogu atsirado seniūnija, biblioteka, kinas. Dar daugiau gerų poslinkių čia įvyko tada, kai buvo įsteigtas Šaukėnų kultūros ir amatų centras,– prisiminė S. Blažienė.

Zoselės atmintyje didžiausią vietą užėmė ne slogūs prisiminimai apie pergyventus sunkumus, kilusias problemas, bet šaukėniškių nuoširdumas. Mokyklą į kultūrą iškeitusi moteris į naująją darbovietę atėjo ne viena. Su savimi atsivedė ir dramos būrelio narius. Nors po kultūros centro pastoge jis veikė neoficialiai, tačiau jaunųjų artistų Zoselė neįstengė palikti vienų pirmiausia dėl to, kad tarp būrelio narių buvo tokių berniukų ir mergaičių, kurie po repeticijų neskubėdavo į šaltus tėvų namus, o su vadove kartu gerdavo arbatą ir  dalindavosi kąsniu. Žvelgdama į nelinksmus vaikų veidus, Zoselė dažnai net po darbo valandų neskubėdavo rakinti įstaigos durų, nors ir pačios namuose laukė vyras ir vaikai… Ir suaugę jie užsuka pas buvusią būrelio vadovę. Zoselei tai – neįkainojama dovana…

2017 metais patvirtinus įstatymą, pagal kurį įstaigų vadovai privalo turėti aukštąjį išsilavinimą, Zoselei teko pasitraukti iš Šaukėnų kultūros ir amatų centro direktorės pareigų. Po to kelerius metus kultūrinių renginių organizatore dar spėjusi padirbti keturių vaikų mama ir penkių anūkų močiutė sako, kad džiaugiasi, jog ją pakeitė jaunesni.  Ilgametė kultūros darbuotoja pabrėžė, kad ypač sunkūs buvo paskutinieji  metai, kai šalį vargino ne tik pandemija, bet ir nuolat keičiami įstatymai, didelis popierizmas. Kalbėdama apie kultūros problemas, Zoselė prisiminė, kad ankstesniais laikais būdavo kur kas lengviau prikalbinti talentingus žmones dalyvauti meno saviveikloje. Dabar žmonės labai užsiėmę, dauguma turi automobilius, patinkančio atlikėjo koncerto dažnai klausosi ne vietos kultūros centre, o Šiaulių arenoje, nors ir už brangesnę kainą…

Meno vadovai – ne vietiniai, todėl vakarais kultūros įstaiga nedirba. Tik šokių būrelio repeticijos vyksta po darbo valandų. Tačiau ženkliai sumažėjus miestelio gyventojų skaičiui, talentingų žmonių dabar ne taip lengva surasti…

– Todėl buvusiems bendradarbiams linkiu kūrybinės sėkmės, sutarimo ir nuoširdaus bendravimo tiek tarpusavyje, tiek su visais meno mylėtojais. Visi jie man yra labai brangūs ir niekada jų nesugebėsiu pamiršti,– atsisveikinant sakė ilgametė kultūros darbuotoja.

Darbo metus mena ir Sofijos Blažienės asmeninio albumo nuotraukos