Sukvietė tradiciniai kursai

Liepos 12-15 dienomis Kelmėje vyko 34-ieji Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros bei 6-ieji Žemaitijos bandonininkų kursai. Juos tradiciškai daudytės ir bandonijos garsais atidarė Arūnas Stankus ir Albinas Butavičius.

Žemaičių etnokultūros kursai prasidėjo dar sovietmečiu 1988 m. ir šiemet jau turėjo būti jubiliejiniai trisdešimt penktieji. Tačiau užpernai dėl siautusios pandemijos jie neįvyko, o pernai vyko nuotoliniu būdu. Tad gyvai kursų mokytojai ir dalyviai susitiko po 3 metų pertraukos. Dalis užsiėmimų, taip pat paskaitos koncertai vyko Kelmės kultūros centre. Be to, praktiniai užsiėmimai vyko Evangelikų reformatų bažnyčioje, Kelmės krašto muziejuje, tautodailininkės Kornelijos Lopetienės kūrybinėse dirbtuvėse ir Mečislovo Ežerskio lazdų muziejuje. Iš viso žemaitiško muzikavimo ir tradicinių amatų kursų dalyviai mokėsi 22-jose sekcijose. Kursus finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kelmės rajono savivaldybė.

Kodėl pasirinko Kelmę?

Abiejų kursų dalyvius pasveikino vienas šių kursų pradininkų, Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas. Plačiau kursų istoriją apžvelgė jų mokslinis vadovas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romualdas Apanavičius.

Pasak profesoriaus, tokie kursai ypač populiarūs Skandinavijoje ir jie nuo seno vyksta ne didmiesčiuose, o mažuose miesteliuose. Pastarieji pasirenkami dėl to, kad kursų dalyviai šiek tiek atitrūktų nuo civilizacijos, nes tai padeda jiems susiburti į savotišką bendraminčių bendruomenę. Iš karto buvo bandoma kursus organizuoti Biržuose arba Marijampolėje. Biržuose buvo didelis tokių kursų entuziastas Muzikos mokyklos direktorius, tačiau tam nepritarė tuometinė rajono valdžia. Panašiai nutiko ir Marijampolėje. Vėliau atsirado kitos dvi kandidatūros – Šilalė ir Kelmė, nes buvo paisoma palankios geografinės padėties, gero susisiekimo. Galiausiai Kelmė pasirinkta dėl to, kad čia jau anksčiau buvo puoselėjamos liaudies meno tradicijos, aktyviai veikė etnokultūros entuziastai, o svarbiausia, kad palankiai į šį reiškinį žiūrėjo tuometinis faktinis rajono vadovas, kompartijos komiteto pirmasis sekretorius Zenonas Mačernius. Pasak, R. Apanavičiaus, be vietinės valdžios paramos tokių kursų suorganizuoti neįmanoma, nes reikia išspręsti patalpų, maitinimo, apgyvendinimo ir kitus dalykus. Z. Mačernius dažnai pats tiesiogiai sprendė šiuos klausimus. Dalyvių skaičius nuolat didėjo, ir po kelių metų į Kelmę sugužėjo daugiau kaip tūkstantis etnokultūros entuziastų. Tuomet buvo nutarta tokius kursus organizuoti kiekviename Lietuvos regione. Taip Kelmė tapo Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų vieta. Deja, kituose Lietuvos regionuose tokių kursų tradicija neprigijo.

Todėl ir toliau etnokultūros entuziastai į Kelmę atvyksta iš visos Lietuvos. Šiemet kursuose dalyvavo daugiau kaip 200 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio miestų, Šiaulių, Kėdainių, Telšių, Joniškio, Tauragės, Raseinių ir kitų rajonų. Dalyvių būryje buvo ir tautiečių, grįžusių į gimtinę atostogų iš Ispanijos, Anglijos. Kursuose dalyvavo daugiau kaip 30 mūsų rajono atstovų.

Žemaičių etnokultūros kursai susideda iš trijų dalių: teorinių ir praktinių užsiėmimų bei paskaitų.

– Stengiamės išlaikyti kursų moksliškumą ir akademiškumą. Ir kolektyvai, koncertuojantys kursuose, neapsiriboja vien dainomis ir šokiais, bet juos palydi komentarais. Todėl šitie kursai yra skirti kvalifikacijos kėlimui ir jų dalyviai gauna tai liudijančius sertifikatus, – sakė Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė.

Kursų dalyvius pasveikino jau minėtas Z. Mačernius, Švietimo, kultūros ir sporto vedėja Justina Zaleckienė, o Kelmės miesto seniūnas Romas Atkočaitis ne tik sveikino, bet ir apgailestavo, kad šiemet pasigenda jaunų žmonių. Sveikinimo žodį tarė ir nuolatinė šių kursų mokytoja, etnomuzikologė docentė Gaila Kirdelienė.

Apie žemaičius ir aukštaičius pagal etnomuzikologiją ir antropologiją

Dažniausiai šias dvi pagrindines lietuvių etnines grupes tyrinėtojai lygina tarmių, tradicijų, papročių savitumais. Istorikai daug dėmesio skiria politiniams procesams. Politinėje Žemaitijos raidoje svarbią vietą užima Kražiai. Profesorius Alfredas Bumblauskas teigia, jog senaisiais laikais Raseiniai buvo Žemaitijos politinis, Kražiai – akademinis, o Varniai – dvasinis centras. Kiti istorikai Kražius pirmiausia išskiria ne kaip akademinį centrą, o kaip Žemaičių seniūno rezidenciją. Žemaitijos ribos dėl įvairių priežasčių keitėsi. Dabar žemaičiai jau užima ir Baltijos pajūrį, ir šalia jos esančias teritorijas, kur anksčiau gyveno kuršiai. Tačiau senosios rytinės teritorijos sumažėjo, nes jas asimiliavo aukštaičiai.

Apanavičius teigė, jog pagrindinis etniškumo požymis – kalba. Kuomet ji keičiasi, kinta ir etninė savimonė. Su etniškumu reikia sieti ir senąsias tradicijas bei religiją. Tačiau būna ir išimčių. Pavyzdžiui, vakarų ir vidurio Latvijos gyventojai dažniausiai yra evangelikai liuteronai, o rytuose gyvenantieji – katalikai. Šiaurės ir vakarų estai irgi evangelikai liuteronai, o pietryčių estai labiau išpažįsta stačiatikybę.

Aukštaičių ir žemaičių šneka tarpusavyje labiau skiriasi nei čekų ir slovakų ar Balkanuose gyvenančių slavų kalbos.

Apanavičiaus teigimu, žemaičių dialekto plote yra Žemaitijos etnografinė sritis, o aukštaičių tarmių plote – net trys šitokios sritys: Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija. Aukštaičių dialektus dar dalija skirtumas pagal l priebalsio tarimą: minkštojo tarimo nedidelėje dalyje yra vakarų aukštaičių ir suvalkiečių plotai, kietojo ŀ – rytų aukštaičių ir dzūkų sritys.

Etninės muzikos duomenimis, skirtumo tarp žemaičių ir vakarų bei dalies rytų aukštaičių bemaž nėra. Visur čia skambėjo daugiabalsės dainos, skyrėsi tik jų žodžių tarmė. Daugiabalsės žemaičių ir šių aukštaičių dainos aprėpė daugiausia šiltąjį metų laikotarpį: apgiedota šienapjūtė, naktigonė, medžioklė, vestuvių ir šeimos šventės.

Daugiabalsės dainos skambėjo ir Suvalkijoje, tačiau čia jos persipynė su vienbalsėmis dainomis. Rytų aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių vienbalsės dainos atspindėjo daugiausia šaltąjį metų laikotarpį: apgiedota rugiapjūtė, linarūtė, Kalėdų ir Advento bei vestuvių ir šeimos papročiai. Šie daugiabalsių ir vienbalsių dainų savitumai dalina Lietuvos plotą į bemaž apylyges dalis: vakarų ir šiaurės bei pietryčių ir pietų. Etninės muzikos plotai peržengia žemaičių ir aukštaičių dialektų ribas ir brėžia visai kitokias dvi giminiškas, tačiau ir besiskiriančias kultūrines sritis. Vakarų ir šiaurės srityje, be kitų instrumentų, paplitusios kanklės, šių instrumentų nebūta likusioje lietuvių tautos ploto dalyje. Šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusioje Biržų apskrityje, išlikęs itin savitas polifoninio daugiabalsumo židinys. Čia giedotos sutartinės, pūsti skudučiai, ragai ir daudytės.

Antropologijos mokslo duomenimis, lietuvių tautybė ir jos etninės grupės galėjo susiformuoti IX–XII amžiais.

Apie kitus kursų renginius skaitykite artimiausiuose „Bičiulio“ laikraščio numeriuose.

Maziliausko nuotraukos