„Kryžbarko“ sodyboje – cepelinų istorija ir gaminimas

Prieš septynerius metus Violeta Skaidra Zaikauskienė su iš Latvijos kilusiu vyru Piotru, dabar Lietuvoje vadinamu Petru, nusipirko daugeliui mūsų rajono gyventojų žinomą „Kryžbarko“ kaimo turizmo sodybą. Ją atnaujino ir dabar čia gyvena žmonės, atvykę į komandiruotes, šiaip ramybę mėgstantieji, vyksta vestuvės, buvusių klasės draugų, giminių susitikimai, kiti pobūviai. Pernai Violetai kilo mintis pasiūlyti svečiams dar vieną pramogą – Cepelinų edukaciją. Ji trunka apie tris valandas, o programoje dalyvaujantieji kartu su šeimininke tarkuoja jau prieš tai nuskustas bulves, spaudžia tešlą, daro kitus iki cepelinų virimo reikalingus darbus. Viskas baigiasi šviežių cepelinų vaišėmis.

V. Zaikauskienės vaikystė prabėgo Kaišiadorių rajone. Vėliau su tėvais persikėlė netoli Kauno, baigė Laikinosios sostinės tuometinę 29-ąją vidurinę mokyklą, Maisto pramonės technikumą. Taip gyvenimas susiklostė, kad Violeta dvylika metų gyveno Airijoje, kur ir susipažino su dabartiniu vyru Petru. Tiesa, dėl verslo biurokratinių barjerų pavardės nepakeitė. Airijoje įkūrė įmonę, tiksliau – parduotuvę, kurioje prekiavo iš mūsų šalies atvežtais lietuviškais maisto produktais.

Tačiau moteriškę traukė gimtasis kraštas. Šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kauno rajone, Neveronių apylinkėse. Kaune įsteigė kelias rūbų parduotuves.

– Prekybos verslas pabodo. Savo parduotuvėse neprekiavome brangiais rūbais. Mūsų asortimentas buvo toks, kad nusipirkti galėtų beveik kiekvienas vidutines ar mažesnes pajamas gaunantis pirkėjas,– prisimena V. Zaikauskienė. – Brendo mintis kurti kaimo turizmo sodybą. Neveronių apylinkėse yra nemažai gyventojų, o turizmo sodybai reikia didelės erdvės. Nusprendėme tokiai sodybai ieškoti vietos. Tačiau nesiekėme, kad ji būtų viename ar kitame konkrečiame krašte. Sužinojome, kad Kelmės rajone Antanina Vrubliauskienė parduoda „Kryžbarko“ kaimo turizmo sodybą. Pirmą kartą atvykusi į šią vietą, likau labai sužavėta. Čia ir apsistojome.

Naujieji „Kryžbarko“ sodybos šeimininkai atnaujino patalpas. Miegamuosiuose kambariuose yra patogios lovos, dušas, internetas. Nėra tik televizorių. Jis yra tik bendroje salėje. Pasak Violetos, televizoriai kiekviename kambaryje brangus malonumas, nes sutartį su transliuotoju reikia sudaryti metams, o turizmo sodyboje nuo vėlyvo rudens iki vėlyvo pavasario gyvenimas apmiręs.

Dėl pastarosios priežasties, kad nuolat turėtų iš ko gyventi Kelmės centre šeima yra atidariusi rūbų parduotuvę. Tačiau, V. Zaikauskienės teigimu, šiltuoju metų laiku parduotuvėje ji atsikvepia. Nuo antrosios pavasario pusės iki rugsėjo pabaigos užtenka darbo kaimo turizmo sodyboje, nes kasdien reikia tvarkyti kambarius, savaitgaliais reikia ruoštis pobūviams. Be to, gyvenantieji darbo dienomis šioje sodyboje gauna ir pusryčius. Tad ir juos reikia paruošti.

– Užsiimti cepelinų edukacija paskatino įspūdžiai likę iš vaikystės. Mūsų giminėje per įvairias šventes ypač buvo mėgstami cepelinai. Tad, norėdami praplėsti teikiamas sodyboje paslaugas, sumanėme ir šią programą,– sako Violeta. – Žinoma, tai naujas dalykas ir jis nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Tačiau svečių jau esame sulaukę iš Pasvalio, Pakruojo, Šiaulių, kitų Lietuvos vietovių. Daugiausia pas mus šia programa domisi įmonių, organizacijų kolektyvai. Buvo atvykę ir mokytojai iš Šiaulių švęsti savo profesinės šventės. Daugiausia sulaukiame tokių svečių, kurie išsiruošia ilgesnei kelionei ir jos metu nori kelias valandas atsikvėpti, ramiai pabūti. Kai kartu su svečiais gaminame cepelinus, jiems tuo pačiu papasakoju ir šio patiekalo istoriją, – kalba kaimo turizmo šeimininkė.

Yra nemažai manančių, kad cepelinai – lietuviškos virtuvės išradimas. Tačiau taip nėra. Lietuvoje bulvės pradėtos auginti tik XIV–XVII amžiuje kaip ir egzotiški augalai. Tik vėliau jos pradėtos naudoti maistui. XIX a. bulvės buvo dažniausia auginamos dvaruose ir iš jų gaminamas spiritas. Pirmieji bulvių patiekalai Europoje atsirado Airijoje, vėliau šiaurinėje Vokietijoje. Dauguma kulinarijos istorikų šiaurinę Vokietiją ir vadina „bulvių civilizacijos“ lopšiu. Tame amžiuje pradėjo plisti ir bulvių patiekalai. Pirmos žinios apie cepelinus, kuriuos tais laikais dar vadindavo pyragiukais, randamos XIX amžiaus antros pusės gastronomijos knygose. Tačiau lietuvių virtuvėje jie įsitvirtino prieš gerą šimtmetį, tiksliau tarpukario Lietuvoje. Pirmiausia dėl pigumo. Tam reikšmės turėjo ir Pirmasis pasaulinis karas, per kurį Lietuvoje paplito ir vokiškos virtuvės tradicijos. Pirmosios gastronomijos knygos, kuriuose aprašomi cepelinų gamybos receptai, pasirodė tik praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje.

Įtakos cepelinų plitimui turėjo ir sovietmetis. Dėl įvairių maisto produktų trūkumo sovietmečiu išnyko nemenka dalis istorinių senovinių lietuviškų patiekalų ir jų vietą užėmė naujesni, pigesni, daugiausia bulviniai. Cepelinai buvo įtraukti į sovietinį standartinį viešojo maitinimo patiekalų sąrašą. Kadangi sovietų valdžia norėjo parodyti kiekvienos tautos savitumą, kiekvienoje sąjunginėje respublikoje minėtą standartinį viešojo maitinimo sąrašą papildydavo nacionaliniais patiekalais. Taip Lietuvai prie nacionalinių patiekalų šalia vėdarų, kugelio, šaltibarščių, balandėlių buvo priskirti ir cepelinai.

„Kryžbarko“ kaimo turizmo šeimininkai, kad šios programos dalyviams būtų linksmiau, pakviečia ir muzikantus. Mums teko dalyvauti tokioje programoje, kai ją Violeta su vyru Petru pristatė kolegoms, mūsų rajono Verslininkų asociacijos nariams. Juos tą kartą linksmino Kelmės miesto bendruomenės armonikieriai, kuriems vadovauja nenuilstantis ir visur spėjantis Justinas Kasparas.

Pirmiausia įvairias švietėjiškas programas pradėjo organizuoti muziejai, nacionaliniai, regioniniai parkai, kultūros įstaigos. Pastaruoju metu į šią veiklą įsitraukė ir privatus verslas. Pirmiausia, bendrovės teikiančios maitinimo paslaugas. Kai kurios jų pristato vieno ar kito regiono virtuvę. Telšiuose AB „Žemaitijos pienas“ Žemaitijos sostinės svečiams siūlo „Sūrio kelio“, biržiečiai verslininkai – „Alaus kelio“ programas. Mažeikių rajone esančiame Renavo dvare po ekskursijos po jį, šeimininkai pakviečia prie tarpukario Lietuvos šventadienio šeimos ir jos artimųjų pietų stalo ir t.t.

S. Maziliausko nuotraukos