Tradiciškai – teatre, netradiciškai – kultūros centre „Bičiulio“ leidėjai ir jų svečiai paminėjo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną

<Alvydas GEŠTAUTAS>
Prieš keliolika metų mūsų laikraščio kolektyvas su Kelmės mažuoju teatru pradėjo minėti profesinę žurnalistų bei visų kitų, susijusių su knyga, gimtąja kalba, profesinę šventę. Šią tradiciją pratęsėme ir šiemet. Tiesa, šventėje buvo ir įspūdinga netradicinė akimirka. Pirmą kartą renginys prasidėjo ne teatre, o kultūros centre, kur buvo atidaryta mūsų jauniausios darbuotojos Ingos Bolskytės–Urbelienės fotografijų paroda.
32 Ingos išgyventos akimirkos
Tiek I. Urbelienės nuotraukų eksponuojama Kelmės kultūros centre pirmojoje jos personalinėje parodoje „Čia…“ Kiekviena fotografija – tai patirtas įspūdis, išgyventa akimirka, emocijos. Ten, kur yra išgyvenimai, emocijos, ten gimsta menas. Vidiniai išgyvenimai, emocijos – meno pradžia, jo gimimas ir vystyklai.
„Kodėl žiūrovui noriu parodyti savo miestą, jį supančią gamtą? Viena priežastis – aš pati, mano požiūris į gamtą, jos grožį ir suvokimą, kita priežastis – žmogus, kuris, išvykęs keletui metų iš mažo miestelio, nebeatpažįsta jo.
Ši paroda man pirmoji. Ji svarbi, nes davė labai daug patirties, noro siekti, pamatyti klaidas ir kurti toliau.
Kelmė – miestas, apie kurį galėčiau pasakyti: čia aš gimiau, užaugau, mokiausi, įsimylėjau, susilaukiau atžalų…
Tai mano gyvenimas. Mano gyvenimo istorija, kurioje svarbi kiekviena detalė.
Kiekvienoje sustabdytoje akimirkoje matau prisiminimą ar dabartį, svajoju apie ateitį. Net smilga turi prasmę, jei auga šalia mano močiutės ar mamos namų. Šio miesto kamerinis vaizdas mane labai žavi, tai prisiminimas apie mano vaikystę. kada ankstų rytą po truputį žvilgsnis slysta vis tolyn ir tolyn, sklaidantis mažiems rūko lašeliams, į horizontą, ir tu pasineri į jį, lyg skristum…“
Taip savo parodą pristato kolegė Inga. Autorei neužtenka fotografijos paviršiaus, jai – svarbiausia – gelmė. Štai tik keli nuotraukų pavadinimai: „…didelis – mažas. Svajonės – darbai“, „…susitikimas. Bičiulystė“, „…liepų alėja. Grįžtančiam“, „…upės vingis. Pasirinkimas“, „… Kelmės dvaras. Amžius“, „…baltoji plunksna. Tyrumas“. Žiūri į kai kurias nuotraukas ir mąstai: ar autorė nebus tik laimės kūdikis? Ji atsiranda su fotoaparatu dažnai ten, kur akimirka trunka kelias sekundes ar minutes. Tai liudija meninės nuotraukos: „…nuo skardžio. Pasimetę“, „…atskirti. Potvynis“, „…krentantis šerkšnas. Pasaka“.
I. Urbelienė fotografija labiau susidomėjo, kai neakivaizdžiai Šiaulių universitete studijavo audiovizualinį meną. Trūko piešimo teorijos. Todėl ji su mokinukais ateidavo į Meno mokyklos Dailės studijoje vykstančius užsiėmimus ir konsultuodavosi su mokytoja Irena Arlauskiene. Patarimų negailėdavo ir Irenos vyras Arnas.
„Įsižiūrėkit,– gal atpažinsit, surasit, gal pajusit, kokia svarbi yra žmogui aplinka, prisiminimai, būsena, būvis čia, kur esi?…“
Taip savo pirmosios parodos pristatymą baigia I. Urbelienė.
Spektaklis, linksmos nominacijos, sveikinimai
O po to šventė tęsėsi tradicinėje vietoje – Mažajame teatre. Pirmiausia jo vadovas Algimantas Armonas scenoje pasirodė su savo mokinuku – Vijurkų vaikų globos namų auklėtiniu, šešiamečiu Deimantu Gotautu, kuris ir žurnalistams, ir jų svečiams padeklamavo gražų eilėraštį.
Po to scenoje pasirodė Vaiguvos „Šaltinio“ dramos kolektyvo artistai, kuriems vadovauja Roma Kvietkuvienė. Jie parodė nuotaikingą Liūnės Janušytės pjesę „Spiritizmo seansas“. Spektaklio režisierius A. Armonas. Nuotaikingus, dinamiškus, komiškus vaidmenis be kolektyvo vadovės sukūrė aktoriai Lina Tefelienė, Ingrida Dainauskienė, Vytautas Kislauskas, Valdas Lukoševičius, Vilmantas Kriskus, Pranas Radžius. Prie spektaklio kūrimo prisidėjo ir Tomas Ramančiūnas.
„Bičiulio“ leidėjai apdovanojo poezijos knygų rinkiniu už gimtosios kalbos puoselėjimą, jaunųjų literatų ugdymą ir bendradarbiavimą su mūsų laikraščiu Kražių gimnazijos lituanistę Emiliją Kvietkuvienę. Mokytoja sakė:
– Prieš vykdama į šią šventę, pavarčiau asmeninį archyvą ir pasidomėjau, kada pradėjau rašyti seniausiam, o dabar ir populiariausiam rajono laikraščiui. Pasirodo, tai buvo 1977–ieji. Taigi, trisdešimt penkerius metus draugaujame. Skirtumas tik tas, kad 1977–aisiais Kražiuose pati mokiausi, o dabar jau mokau kitus. Kai būnu kituose rajonuose, pavartau ir ten leidžiamus laikraščius. Kai kada pasidaro liūdna, kuomet literatų kūrybai belieka paskutinis laikraščio puslapis. Tokiems leidėjams pravartu pasimokyti iš „Bičiulio“.
O mes, laikraščio leidėjai, skyrėme tris nominacijas. Taip atsitiko, kad visas pelnė seniūnai. Kražių seniūnui Vaclovui Andruliui nominacija skirta už gebėjimą vienu metu sėdėti ant dviejų krėslų – seniūno ir rajono socialdemokratų vado.
– Kražių seniūnijoje „Bičiulis“ – populiariausias laikraštis. Žmonės mėgsta jį ne už skandalų kuo greitesnį paviešinimą, o už rašinius, kuriuose parodomas dėmesys paprastiems ir darbštiems žmonėms, nykstantiems kaimams. Linkiu „Bičiuliui“ ir toliau neužmiršti doro, darbštaus žmogaus ir pamatuotos kritikos.
Antroji nominacija atiteko Užvenčio seniūnui Zoniui Virbalui už iš grynakraujo aukštaičio (jis kilęs iš Ukmergės rajono – A. G. pastaba) persikūnijimą į grynakraujį žemaitį. Žemaičiai nepuola strimgalviais į nežinomybę. Taip elgtis išmoko ir ponas Zonis, kuris jau dešimtmetį ruošiasi organizuoti Onines prie vaizdingo Gludo ežero, bet iki šiol mąsto, ką padaryti, kad ši populiari šventė pavyktų.
– Ačiū, kad negailite dėmesio man. Ypač dėkoju už tai, kad tapau jūsų humoristinių publikacijų herojumi,– sakė Z. Virbalas.
Trečiąją nominaciją skyrėme Šaukėnų seniūnui Algimantui Šukiui. Dėl staiga užklupusių asmeninių problemų jis atsiprašė, kad šventėje negalės dalyvauti. Nieko tragiško – rasime progą ponui Algimantui įteikti nominaciją už konservatyvizmo išsaugojimą socialdemokratiškosios valdžios aplinkoje. Konservatorius – pastovus žmogus. O A. Šukys seniūnauja jau 17 metų – ilgiausiai iš visų seniūnų. Įtiko konservatoriams, po to krikdemams, o dabar 12 metų sutaria su socdemais bei jų partneriais.
Mes, kviesdami į šventę, prašėme, kad vietoj gėlių ir dovanų svečiai skirtų lėšų perspektyviam muzikantui Gyčiui Kaušiui, kurio karjerai reikia šiuolaikinio akordeono. Gerieji mūsų svečiai paaukojo Gyčiui 1020 litų. Tačiau gėlių ir dovanų, žinoma, ir kalbų buvo. Kalbėjo rajono vicemeras Kęstutis Bilius, pirmąją dieną savivaldybės administracijos direktore dirbusi Irena Sirusienė, jos pavaduotojas Vincas Metrikis. Beje, I. Sirusienė, kurios eilėraščiai anksčiau buvo spausdinami ir mūsų laikraštyje, sukūrė šventės proga skirtą epigramą:
„Karvutė mano buvo marga,
„Bičiulis“ parašė, kad ji žala.
Pasižiūriu iš ryto – tikrai ji žala.
Štai kokia laikraščio galia.“
Be to, kalbėjo rajono tarybos narė Alma Monkauskaitė, kvietusi skaityti ir knygas, ir spaudą, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Saulius Michailovas, pasidžiaugęs žinių gausa iš mokyklų, o ypač trečiadieniais sportui skirtu puslapiu, jo pavaduotojas Algis Krutkevičius, taręs ačiū už dėmesį kultūrai. Seniūnų vardu sveikino Tytuvėnų apylinkių ir Pakražančio seniūnai Valdas Ivanauskas ir Alfonsas Sakalauskas, Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys, Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis, pažadėjęs balsuoti už PVM lengvatas spaudai bei palinkėjęs objektyvios, netgi skaudžios kritikos ir kontrolės valdžiai ir kiti. O Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas pasiūlė prasižengusiems patiems savo klaidas paviešinti, nes tada žurnalistams nebereikės ieškoti viešų asmenų klaidų.