Kušleikiuose – dabar gyvenančių ir juose gimusių šventė

Pas mus senas tradicijas turi klasės, studijų draugų susitikimai. Vyksta rajonų, didesnių miestelių kraštiečių sueigos. Anykštėnai yra įkūrę Pasaulio anykštėnų sambūrį. Toks sambūris vis tvirtėja ir Užventyje. Tačiau, kad nedidelių kaimų gyventojai, iš jų kilę bei dabar kitur gyvenantieji, suorganizuotų savo kaimo šventę – retas dalykas. Tokią šventę ir ryžosi suorganizuoti Pakražančio seniūnijos Stulgių seniūnaitijoje esančiame atokiame Kušleikių kaime gimę žmonės. Daugiausia organizacinio darbo teko dabar jau keturis dešimtmečius Linkuvoje gyvenančiam agronomui, matininku dirbusiam Antanui Kiežai. Jis pasirūpino vinjetės sudarymu, kiekvienas šventės dalyvis gavo dalyvio korteles su dviem nuotraukomis, kuriose – jo vaikystės bei dabartinis atvaizdai. Prie organizacinio darbo prisidėjo Regina Urbutytė-Žvirblienė, gimtinėje ūkininkaujanti Janina Petkevičiūtė-Kasparavičienė, o jos brolis, mūsų rajono meras Ildefonsas Petkevičius pasirūpino įvairiomis dovanomis bei kiekvienam šventės dalyviui įteikė neseniai išleistą keliautojo žinyną „Kražių kraštas“, kuriame nemažai vietos skirta ir Kušleikių kaimui.

Atvykusieji iš kitų vietų pirmiausia aplankė savo gimtuosius namus (žinoma, jei jie išliko), Stulgių kapinėse amžinojo poilsio atgulusių kaimynų kapus. Stulgių Šv. Mato bažnyčioje klebonas Eduardas Semaška aukojo šv. Mišias už mirusius ir gyvus Kušleikių kaime gimusius žmones. Vėliau Stulgių bendruomenės namuose vyko nuotaikinga vakaronė, kurioje buvo prisimintas gyvenimas Kušleikių kaime ir t. t.

Šiame renginyje dalyvavo tik tie Kušleikių kaimo gyventojai, kurie jame gimę. Šį kartą į šventę nebuvo pakviesti į kaimą vėliau iš kitų vietovių persikėlę gyventojai. Tačiau tikrieji kušleikiškiai sutarė, kad į kitą susitikimą bus pakviesti ir Kušleikių kaimo „imigrantai“, nes pradėtos gražios tradicijos estafetę reikia perduoti į jaunų žmonių rankas.

Žvilgsnis į praeitį

Kušleikiai užimtu plotu – bene didžiausias kaimas Stulgių apylinkėse. Nuo senų laikų čia susiformavo rėžinis kaimas. Jo sodybos pasklidusios 1,5–4,5 km į šiaurę nuo Stulgių. Kaime yra pilkapis dar vadinamas Milžinkapiu. Jis datuojamas I–IV amžiais. Vadinasi, jau tada kaimo teritorijoje buvo gyvenama, o gyventojai vertėsi žemdirbyste. Kaimo pavadinimas patroniminis, t. y. kilęs nuo pavardės. Istoriniai šaltiniai liudija, kad čia tarp smulkių bajorų išsiskyrė Kušleika. Tą liudija ir archyvuose rasti kryžiuočių kelių aprašymai. Matyt, Kušleika susilaukė gausių palikuonių. Galėjo būti ir jo bendrapavardžių. Ši pavardė buvo paplitusi Žemaitijoje, o ypač Mažeikių krašte.

Kušleikių kaime buvo Išlynų dvaras. Jis minimas dar 1583 m., tačiau labiausiai jį išgarsino čia gyvenęs garsus lietuvių mokslininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis. M. Girdvainis Išlynuose gyveno 39-erius metus. Ten 1924 m. mirė, o jo palaikus priglaudė Stulgių kapinės. Jis labiausiai pagarsėjo kaip ichtiologas ir etnomologas. XIX amžiaus pabaigoje šis dvaras priklausė Kučeckiams. Jų dukra Liucija ir ištekėjo už M. Girdvainio. Sutuoktiniai nuo 1885 m. apsigyveno Išlynuose. M. Girdvainis ne tik ūkininkavo, bet sėkmingai tęsė mokslinius darbus. Vykdė žuvivaisos eksperimentus, netgi buvo atsigabenęs plekšnių.

Žuvininkyste jis užkrėtė ir Lietuvoje žinomą Stulgių kleboną Antaną Skinderį. Šis dvasininkas buvo 1905 m. vykusio Didžiojo seimo dalyvis. Šiame suvažiavime jau drąsiai kalbėta apie Lietuvos autonomiją, o drąsiausieji dalyviai drįso prabilti ir apie Nepriklausomos valstybės atkūrimą.

1923 metais Kušleikiuose surašyti 26 ūkiai ir 41 sodietis. Daugiausia kaime gyventojų buvo 1959 m. – 143. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse (1989 m.) Kušleikiuose beliko 70 gyventojų, o dabar čia gyvena 30 žmonių.

Pokario metais kaimo gyventojai prievarta buvo suvaryti į kolūkį. Pirmuoju pirmininku išrinktas vieno didžiausių ūkių savininkas Antanas Vitkus, tačiau kolūkiui jis vadovavo neilgai, nes jo, Tamošaičių, Skrodenių ir kitos šeimos buvo ištremtos.

Vėliau Kušleikių kolūkis buvo sujungtas su Stulgių kolūkiu ir tapo jo brigada. Brigados centru tapo dviejų galų namas, kuris, nors dabar gerokai pakeitė išvaizdą, iki šiol tebevadinamas „kremliumi“. Čia veikė biblioteka, vyko šokiai, buvo rodomi kino filmai.

Stulgių apylinkėse, taip pat ir Kušleikių kaime, aktyviai veikė ir partizanai. Čia partizanų rėmėjų Mėlinauskų ūkyje 1947–1948 metų žiemą praleido Jonas Žemaitis-Vytautas, 1949 m. tapęs partizaninio judėjimo vadu. Jam jau šiais laikais Seimas suteikė Lietuvos Prezidento statusą.

1958–1973 metais veikė vienkomplektė Kušleikių pradinė mokykla, kurioje mokytoja dirbo Albina Ačienė. Ji buvo ir vyriausia šios šventės dalyvė. Ilgametė pedagogė, vėliau dirbusi Stulgių aštuonmetėje mokykloje, jau sulaukė 92 metų. Jai gėles nuo visų susirinkusiųjų teikęs buvęs mokinys I. Petkevičius sakė: „Miela mokytoja, ši puokštė yra margaspalvė, nes ir mes, jūsų mokiniai, buvome skirtingi.“ A. Ačienę sveikino ir kiti buvę mokiniai. Jau prie vaišių stalo buvę mokiniai atviravo apie savo išdaigas, už kurias mokytoja skirdavo bausmes. Tais laikais didžiausia bausmė būdavo klupėti kampe iškėlus rankas į viršų.

Gyvoji istorija

Nuotaikingiausia renginio dalis buvo pobūvis Stulgių bendruomenės namuose. Čia žmonės prisiminė savo jaunystę, pasakojo ką dabar veikia. Daugelis jau išėjo į užtarnautą poilsį. Dalis Kuškeikiuose gimusiųjų ir dabar jų nepaliko arba apsigyveno aplinkiniuose kaimuose. Dalis gyvena Kelmėje arba jos rajone. Kušleikiuose gimė ir dabar gyvena Napoleonas Rimkus, Regina Urbutytė-Žvirblienė, Edmundas Karbauskas, Vytautas Levickas. Tėvų Mykolo ir Jadvygos Petkevičių sodybą prižiūri Stulgių seniūnaitijoje su šeima ūkininkaujanti jau minėtoji J. Petkevičiūtė-Kasparavičienė. Stulgiuose gyvena Jadvyga Trakšelienė, Rima Rimkutė-Sirvydienė. Mokytoja A. Ačienė gyvena irgi Stulgiuose, jos dukra Loreta – Kazlų Rūdoje, o dukra Vilija – Tauragėje. Ona Urbutytė-Stonienė ir jos vyras Steponas šaknis įleido Lioliuose ir abu nuo šiame bažnytkaimyje senelių namų įkūrimo iki šių metų ten darbavosi. Seserys Kasparaitės liko mūsų rajone, Regina Kasparaitė-Jankantienė gyvena Kelmėje, o jos sesė Jadvyga Kasparaitė-Butkienė – Kukečiuose, čia apsigyveno ir Antanas Urbutis, dabar dirbantis UAB „Kelmės vanduo“ ir jo žmona Jolanta Rimkutė-Urbutienė, dirbanti Kelmės specialiojoje mokykloje. Šioje mokykloje dirbo ir Aldona Laurinaitytė-Šilėnienė. Futbolo gerbėjai puikiai žino jos sūnų Vaidotą Šilėną, gynusį garsiosios Vilniaus „Žalgirio“ komandos garbę, atstovavusį Lietuvos rinktinei. Kelmėje gyvena ir jos sesuo Vilija Križanauskienė. Jų brolis Jonas Laurinaitis gyvena Naudvaryje. Seserys Ona Čebedinaitė-Gedvigienė ir Eugenija Čebedinaitė-Geštautienė taip pat ne vieną dešimtmetį gyvena Kelmėje. Kelmės senbuve jau tapo Marija Žymantaitė-Siudikienė.

Ne vieną Kušleikių kaimo gyventoją likimas nubloškė į kitas Lietuvos vietas. Jau minėto A. Kiežos brolis Jonas gyvena Kuršėnuose. Broliai Vaclovas ir Rimas Kazlauskai, nors baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, tačiau su kaimu gyvenimo beveik nesusiejo. Rimas visą gyvenimą dirbo Kaune, o Vaclovas apsigyveno šalia Kauno, Neveronyse ir kelis dešimtmečius Kaune dirbo policininku, baigė teisės studijas Mykolo Riomerio universitete. Laikinojoje sostinėje gyvena ir Rūta Miniotaitė, Laimutė Trakšelytė. Prie Klaipėdos įsikūrė Gražina Kazlauskaitė, o Nijolė Zubrickaitė – Panevėžyje. Antanas Strodomskis, pirmiausia Stulgių pašte dirbo laiškininku, o vėliau su artimaisiais išvyko į Telšius ir Žemės reformos metu dirbo matininku.

Susitikimo dalyviai kalbėjo, kad pirmaisiais pokario dešimtmečiais ir vėliau Kušleikių kaimas išsiskyrė bendruomeniškumu. Pavyzdžiui, per Gavėnią bei kiekvieną vakarą vis kitoje sodyboje buvo giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai. Po ilgų giesmių žmonės dar nesiskirstydavo, aptardavo kaimo gyvenimą, užkandžiaudavo. Kai buvo švenčiamos vestuvės, krikštynos, į jas pakviesdavo kaimynus. Tas pats būdavo ir kai Amžinybėn iškeliaudavo kaimynas.

Kušleikių vaikai aktyviai leisdavo laisvalaikį. Daug sportuodavo. Tais laikais buvo dar klasikinės lietuviškos žiemos. Todėl populiarus buvo ledo ritulys. Vyrai prisiminė, kad ledo ritulio sezonui ruošdavosi vasarą. Tik pasiruošimas sezonui skyrėsi nuo dabartinio. Ledo rituliui reikėjo inventoriaus, tad miškuose berniukai ieškodavo medžio šakų, primenančių ledo ritulio lazdas, jų pasidarydavo po 60–80. Tais laikais kitos išeities nebuvo, nes parduotuvėse tikros lazdos buvo retenybė.

Gal toks bendruomeniškumas atvedė ir į šią unikalią sueigą. Tokia šventė – pavyzdys ir kitiems kaimams, bendruomenėms. Pastaraisiais metais, kai viena ar kita bendruomenė organizuoja šventę, rašo projektą, prašo finansavimo iš Žemės ūkio ministerijos, įvairių fondų, Savivaldybės. Kušleikių kaimo žmonės nerašė jokio projekto, neprašė pinigų ir savo lėšomis ir jėgomis sugebėjo suorganizuoti nuostabią šventę.

K. Gedvigo ir O. Gedvigienės asmeninio archyvo nuotr.