Rudens karaliai jurginai ir Santa

Ko būtų vertas ruduo be jurginų? Be jų perdėto mandagumo žemai lenkiant rudenio drėgmės pritvinkusias galvas. Be jų spalvų margumyno, tarsi tikinančio, kad žydėjimas su rugsėju tikrai nesibaigia. Net Maironis prieš jurginų grožį neatlaikė, ilgėdamasis Tėvynės padūsaudamas: „…kur raudongalvę kreipia kepurę jurginų pulkai“…

Žydintis stebuklas

Tiems, kam nuo Liolių teko žvyrkeliuku dardėti lik Žalpių, kairėje kelio pusėje Kanopėnų kaimo ribose (kuris net nėra niekaip pažymėtas) negalėjo nestabtelt pasigrožėti neįprastu reginiu – ilgiausia jurginų alėja, vedančia į tolumoj vos matomą sodybą. Ne dešimtys jų, o šimtai, išsirikiavę abiejuose keliuko pusėse. Ir kiekvienas vis kitoks, vienas už kitą spalvingesnis, įvairesnis. Dievaži, reginys atima žadą ir taip pakeri, kad, nebepaisydamas jokių etiketo taisyklių, leidiesi ta alėja vedamas iki pat sodybos. O čia, pasirodo, dar keliskart tiek jurginų įsikūrę: už namuko į labirintą susiviję, palei taką iki tvenkinuko parimę, dar kitose gėlynuose kepures iškėlę.

Dešimtmetis

Šio stebuklo šeimininkė Santa Staražinskienė sako, kad toms jos plantacijom – dešimt metų, jei skaičiuotų nuo pirmos gėlės: „Nuo tada, kai čia nusipirkome šią sodybą. Seniai nebegyvenamą ir visiškai apleistą, viskas buvo apaugę krūmynais, vienas kitas ir medelis jau spėjęs prastypti. Viską iškirtom, išrovėm ir tada man kilo mintis jurginais apsodinti taką. Mintis turėti jurginų taką mane persekiojo nuo ankstyvos vaikystės. Mano močiutė Elena Krygerienė, kai buvau dar pradinukė, turėjo Gailiuose jurginų eilę. Ir man taip gražu būdavo. Bet paskui nebepajėgė visko aprėpti ir jurginų nebeliko. Žinot, kiek įvairių rūpesčių kaimo moteriai. O man taip gaila jų buvo. Buvo kaime dar keletas gėlynų, tai aš tiesiog alpėdavau, kaip jų norėdavau, man jurginai buvo tokie užburiantys, viską užvaldantys. Ir jau nuo tada audžiau svajonę, kad aš vis tiek jų kada nors turėsiu.“

Savas Rojus

Iš pradžių pamaniau, kad tai yra ponios Santos verslas, kad jurginai padeda prasigyventi. „Baikit, tik iš kišenės, o ne į kišenę. Pamatau kažkokį įdomesnį ir jau noriu. Dabar pamatyti paprasta, internetas pilnas. O jie nėra pigūs. Kai vyras pamato, kad vėl siuntinukas su gėlėmis atkeliavo, tik atsidūsta – ką jau padarysi su „ligone“. Bet aš jį raminu sakydama, kad aš noriu susikurti tokį Rojaus kampelį, iš kurio niekur nebenorėčiau išeiti ir kur visiems mums būtų labai gera. Niekada nė minties nebuvo, kad šiuo savo kampeliu noriu atkreipti kieno nors dėmesį, kam nors įtikti ar sulaukti pagyrų. Tikrai man to nereikia. Viską darau tik sau, savo šeimai.“

Įdomu tai, kad Staražinskai šioje sodyboje nė negyvena. Jų namučiai už šešių kilometrų, Gailiuose. Čia dar tik kuriamas jų Rojus. Ponia Santa prisipažįsta, kad jos galvoje yra devynios galybės projektų, bet sveikatos kartais pritrūksta. Tuo labiau, kad ji yra dirbanti moteris, o darbas – Šiauliuose. Šiais laikais arčiau darbai nesimėto.

Keliais, alkūnėm…

Pagrįstai kilo klausimas, o kas Santai padeda puoselėti tą grožį. „Pati, o kas gi dar? Vyrui ūkyje darbų per akis. Dukros ateina paravėti, bet jaunų panelių žemės knisimas nelabai vilioja, padeda veikiau iš pagarbos mamai. Pirmąją alėją kai sodinau, tai su traktoriumi grioviuką padarė, beliko kerelius suguldyti. Kitais metais – su kastuvu. O tada gavau protingą patarimą, kad šitaip besiplėšydama greičiau į kitą Rojų pateksiu, nei šį sukursiu. Patarė įsigyti motobloką. Taip ir padariau, ir tuo pirkiniu negaliu atsidžiaugti. Kai nugara neleidžia dirbti pasilenkus, einu keliais. O dar ir kelio meniskas yra trūkęs. Bet negi dėl tokių negalavimų paliksi nesodintus jurginus? Voliojausi, bet pasodinau. Bet man to reikia. Tai yra ir poilsis, ir meditacija, ir atgaiva. O norams vis nėra galo.“

Žiemos rūpesčiai

Buvo žingeidu, o kur tokį kiekį jurginų reikia išlaikyti? „Namelyje padarėm lentynas ir laikome. Sąlygos tinkamos, namukas sausas. O kai žiemom šaltukas pasignaibo, atvažiuoju krosnelę pakūrenti. Su jurginų nukasimu rūpesčiai dėl jų priežiūros tikrai nesibaigia. Dar ir pelės juos mėgsta. Ir it užburta: savo  smaguriavimui pasirenka brangesnius, retesnius gumbus.“

Ponia Santa sako, kad kitiems metams ji daugiau tikisi iš savo jurginų labirintų. „Šiemet jie man gan skurdoki. Toje vietoje yra buvęs keliukas, žemė nederlinga. Kitiems metams reikės dirvą rimčiau įdirbti, užvežti mėšlo ir viskas bus gerai. Idėjos turėti gražų jurginų labirintą neatsisakau.“

Visko daug

Tačiau ne tik apie jurginus derėtų kalbėti Santos Staražinskienės Rojuje. Ant namelio, kuriame dar nė negyvenama, supasi gausybė svyrančių gėlių. Vešlių, išpuoselėtų. Atpažįstu ir lioliškio medžio meistro Roberto Burneckio mažosios architektūros akcentus: malūną, sūpynes, pavėsinę. Gėlių pavėsyje stalelis su kėdutėmis it Čechovo „Vyšnių sode“ seserų laukia. Į tvenkinuką jau žydinti arka suformuota. Ir gėlių įvairovė neišpasakyta. Tik jurginai, suprantama – pirmoje eilėje.

Pati savęs mėginau klausti, kaip šitoks grožis nesulaukė viešo dėmesio? Net gražiausių sodybų atrankos komisijos čia neužsuko. Manau, kad taip nutiko todėl, jog žvyrkeliais mažai kas bedarda, nebent iš bėdos. O ir kam į galvą šautų mintis tokio stebuklo ieškoti tokioje atokioje vietoje, tuo labiau, kad pati to grožio kūrėja į viešumą visai nesiveržia, ji kuria Rojų sau.