„Jaunimas ir tradicija: patirtys, metodai, galimybės“

Spalio 22–23 dienomis Tytuvėnų piligrimų centre surengta konferencija „Jaunimas ir tradicija: patirtys, metodai, galimybės“. Tai baigiamasis Latvijos–Lietuvos projekto „Žmonių tarpusavio ryšių stiprinimas įsitraukiant į bendras tradicinės lietuvių ir latvių kultūros veiklas“ renginys, kuriame pranešimus skaitė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos etnokultūros ir paveldo tyrinėtojai bei puoselėtojai.

Pirmąją dieną renginį atidarė vedėja Lina Jankauskaitė-Peleckienė. Sveikinimo žodžius ir padėką už tradicijų puoselėjimą ir jaunimo įtraukimą į etnokultūrą išsakė Kelmės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Justina Zaleckienė, Tytuvėnų kultūros centro direktorius Simonas Kilius.

Muzikine paskaita ir kelione po skirtingų Baltų genčių muzikavimo ypatumus konferenciją pradėjo Latvijos kultūros akademijos ekspertė, prof. dr. Rūta Muktupāvela ir Latvijos universiteto prof. dr. Valdis Muktupāvels. Jų paskaitos tema „Mano baltieji broleliai“. Jos metu pranešėjai pristatė kiekvienai genčiai būdingus muzikos instrumentus, supažindino su dainų tekstais ir, žinoma, demonstravo jų skambesį ir kvietė drauge su jais prisijungti atliekant baltų genčių tradicines dainas.

Etnomuzikologė, folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė skaitė pranešimą „Garsų patirtis, vienijanti kartas: kaip įtraukti jaunimą į Aukštaitijos etnomuzikinį paveldą“. Daugiausia dėmesio L. Vilienė skyrė pasakojimui apie vaikų ir jaunuolių įtraukimą į etnomuzikavimą, pažymėdama, kad to turėtų būti pradedama mokyti dar darželiuose, paprasčiausiai vietoj įvairiausių radijo stočių įjungiant liaudies dainas vaikams. Taip pat ji kalbėjo apie šeimos požiūrio į etnokultūrą svarbą ir kaip jis formuoja vaikų supratimą apie mūsų tradicijas ir vertybes. Priminė, kad įvairios mįslės, patarlės veikia kaip ugdymo įrankiai, pavyzdžiui: „Mįslės, minklės – ugdo asociatyvų ir loginį mąstymą, kūrybiškumą. Patarlės – atspindi gyvenimo išmintį, patirtį, lavina kalbos jausmą. Skaičiuotės – ugdo asociatyvų mąstymą, lavina ritmo pojūtį, kūrybiškumą, ugdo kalbos jausmą“. Lina Vilienė pasakojo apie piemenavimo laikus, jaunimo rengtas „vakaruškas“, lygino anų laikų ir šių dienų jaunimą. Skatino nebijoti paleisti jaunimo, kuris nuo mažens buvo aktyvus etnokultūros veiklose ir leisti jiems ieškoti savęs, nes, susidėlioję mintis, jie neretai pasirenka grįžti prie etnokultūros. Etnomuzikologė kreipėsi į jaunus tėvelius ir priminė jiems vaikų ir senelių ryšio stiprumo svarbą ir visą patirtį, kurią jie perduoda. Baigdama pranešimą, L. Vilienė dar kalbėjo apie aukštaičių muzikinio paveldo unikalumą ir dalinosi pavyzdžiais savo ugdomų vaikų, kurių meilė etnokultūrai iš dalyvavimo kolektyvuose persikėlė ir į kasdienį jų gyvenimą.

Paskutinį ketvirtadienio pranešimą „Muzikotarmėtyra dzūkiškai“ pristatė muzikantas Rokas Kašėta. Kaip jau galima numanyti iš pranešimo pavadinimo, jis kalbėjo apie dzūkų krašto tarmės ypatybes ir jos ryšį su muzika. Daugiausia pranešėjas kalbėjo apie savo ryšį su tarme bei kokią situaciją stebi artimoje aplinkoje. Pasak jo, dzūkų tarmė sparčiai nyksta, nes jie labai lengvai pasiduoda ir prisitaiko prie bendrinės kalbos, ne taip kaip užsispyrę žemaičiai. Nors pats stengiasi kuo daugiau kalbėti tarmiškai, tačiau neslepia, kad tai ypač sunku daryti įvairiose konferencijose, kuriose netrūksta skirtingų tarptautinių išsireiškimų, kurių nežinoma kaip tarti tarmiškai ir keli bendriniai ar tarptautiniai žodžiai ima tarsi magnetas traukti nuo dzūkų tarmės link bendrinės kalbos. Rokas Kašėta nykstančią tarmę stebi ir tarp vyresniųjų dzūkų, kurie prisitaikė kalbėti bendrine kalba dėl iki šiol vyraujančio požiūrio į tarmiškai kalbantį žmogų, kaip į provincialą. Kaip R. Kašėta prisimena, jį nuo kalbėjimo tarmiškai dažnai atstumdavo aplinkinių pataisymai ir komentarai apie kirčiavimą ir kitus kalbos dalykus. Pasak jo, po pasitaikančių pastabų jauniems žmonėms dingsta noras bandyti kalbėti tarmiškai, todėl vertėtų vengti kritikuoti ir leisti bandyti. Toliau jis pasakojo apie savo kūrybą, kaip ji gimsta ir keletą dainų atliko konferencijos dalyviams.

Pirmosios dienos konferenciją praktiniu darbo su jaunimu pristatymu uždarė Akmenės rajono meno mokyklos kanklininkių ansamblis „Arpedžio“, kartu su mokytoja Loreta Rimkuviene.

Antrąją konferencijos dieną koordinavo Modestas Vaitkevičius.

Pirmąjį pranešimą „Jaunimo pritraukimo į etnokultūrą metodinių gairių pristatymas“ penktadienį skaitė socialinė pedagogė, Lietuvos metodikos dalies rengėja Rasa Petrauskienė. Savo pristatyme ji pristatė metodiką, kurią pritaikė Tytuvėnų kultūros centras projekto „Žmonių tarpusavio ryšių stiprinimas įsitraukiant į bendras tradicinės lietuvių ir latvių kultūros veiklas“ metu. Šioje metodikoje pagrindinis dėmesys skirtas jaunimo pritraukimui į tradicinę kultūrą. R. Petrauskienė išskyrė pagrindines problemas, kas trukdo jaunimui pasirinkti etnokultūros užsiėmimus ir pristatė pasiūlymus kaip juos įtraukti. Kaip pagrindinę auditoriją, kuriai pritaikyta metodika, socialinė pedagogė išskyrė 10–29 metų jaunimą, kuris gyvena regionuose ir neturi nuolatinio ryšio su tradicine kultūra. Ieškant problemos sprendinių ir kuriant metodiką, R. Petrauskienė atsižvelgė į šiuolaikinio jaunimo būdo bruožus, polinkį naudotis išmaniosiomis technologijomis ir kaip jų pagalba pasiekti savo tikslinę auditoriją. Tytuvėnų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, projektų vadovė Ieva Jokubauskaitė pastebėjo, kad po projekto metu surengtos vasaros stovyklos prie tradicinių šokių kolektyvo prisijungė dvi merginos, nors tai ir nėra didelis skaičius, tačiau jis rodo, kad jaunimas atkreipia dėmesį ir metodika turi poveikį.

Latvijos nacionalinio kultūros centro Liaudies taikomosios dailės vyriausioji ekspertė Linda Rubena skaitė pranešimą „Paveldas kaip pamatas ir įkvėpimo šaltinis jaunosios kartos kūrybai“. L. Rubena trumpai supažindino su Latvijos nacionalinio kultūros centro veikla ir pristatė vykdytus renginius ir konkursus, skirtus pritraukti jaunimą atsigręžti į tradicinę kultūrą. Daugelyje įvykdytų projektų jaunuoliams suteikta kūrybinė laisvė, leista panaudoti liaudies kostiumų raštų detales interjere, dekoracijose. Kiti projektai buvo drąsesni ir sulaukę susidomėjimo iš bendraamžių, bet tuo pačiu tradicinių rūbų ekspertų nepasitenkinimo. Tokios reakcijos sulaukė kurti tautiniai drabužiai iš antrinių žaliavų. Savo pristatymu Linda Rubena norėjo įrodyti, kad įvairių projektų pagalba ir vaikams suteikiama laisve kurti galima padidinti jų įsitraukimą į etnokultūrą.

Smuikininkė, etnomuzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Dr. Gaila Kirdienė pristatė temą „Sovietmečiu represuotų lietuvių ir latvių bendrystė: dainos ir jaunimo šokių vakarėliai Sibire“. G. Kirdienė nuo 1987 metų iki 2013 m. ir vėliau yra užrašiusi daugiau kaip šimto deportacijoje muzikavusių liudininkų pasakojimų ir atsiminimų. Ji pasakojo, kad nuo 1948 m. Gulage vyko slaptas politinių kalinių muzikinis-kultūrinis gyvenimas. Į jį įsitraukdavo ne tik lietuviai, bet ir kiti Baltijos šalių gyventojai bei ukrainiečiai. Lietuvių ir latvių bendrystę liudija lageriuose užrašyti ir išsaugoti du tradicinių dainų rinkiniai. Kai kurios dainos užrašytos abiejų šalių kalbomis. Lageriuose skambančios dainos padėjo išlaikyti nacionalinę tapatybę, kurti bendrystę. Etnomuzikologė pranešimo metu suteikė galimybę išklausyti kaip tradicinės dainos skamba abiejų šalių kalbomis.

Konferenciją pranešimu „Į tvarią ateitį per gyvąjį paveldą“ užbaigė Etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė. Pirmiausia pranešėja pristatė Lietuvos tradicijas, įrašytas į UNESCO Reprezentatyviųjų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Užsiminė apie dvi naujas tradicijas, kurių oficialias paraiškas Lietuva pateikė, siekdama jas įtraukti į aukščiau minėtą sąrašą: „Kūčios Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje“ ir „Vilniaus verbos“. L. Sungailienė kalbėjo apie Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, į kurį nuo 2017 m. įtrauktos 83 vertybės, tarp jų ir Kelmėje puoselėjamos vertybės: „Akmentašystės tradicija Kelmėje“ ir „Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje“. Loreta Sungailienė dalijosi Suomijos paveldo agentūros koordinuotu projektu „LIVIND: Kūrybiškas ir gyvasis kultūros paveldas kaip Šiaurės šalių išteklius“, kuriame dalyvavo devynios Šiaurės ir Baltijos šalių regiono šalys. Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistė pristatė šio projekto veiklas, įgyvendintas skirtingose šalyse, ir kaip jos įtraukė jaunimą. Projektai buvo orientuoti į senųjų meistrų žinių ir įgūdžių perdavimą ateities kartoms. Tai apėmė ir tradicinius amatus, inovatyvius ir šiuolaikiškus festivalius bei ūkininkų bendruomenes, įsikūrusias kaimo vietovėse. Kiekvienas projektas jaunuoliams suteikė skirtingas patirtis ir leido prisiliesti prie nykstančio protėvių gyvenimo būdo.

Konferencija buvo pritaikyta abiejų šalių dalyviams, pranešimai buvo verčiame. Pranešimuose pristatyta informacija buvo ypač naudinga ne tik kultūros srities darbuotojams, bet ir kiekvienam iš mūsų, stengiantis atrasti idėjų kaip tradicijas ir vertybes perduoti ateities kartoms.