Prezidento Valdo Adamkaus nuoširdi tarnystė Lietuvai

Lapkričio 3-iąją kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus švęs 100-ąjį gimtadienį. Turbūt rankų pirštų užtektų suskaičiuoti, kiek ne tik Europoje, bet ir pasaulyje yra buvusių valstybių vadovų, sulaukusių tokio garbingo jubiliejaus.

Priminsime, kad V. Adamkus Lietuvos prezidentu buvo išrinktas dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 m.

Pastebėsime, kad ir V. Adamkaus, ir jo žmonos Almos Nutautaitės-Adamkienės gyvenime buvo akimirkų, susijusių su Kelmės kraštu. V. Adamkus pirmą kartą Kelmės rajone lankėsi 1993 m. vasario mėnesį, kai vadovavo kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų štabui. 1999 m. rugpjūčio 15 d., jau eidamas šalies vadovo pareigas, V. Adamkus dalyvavo Šaukėnų miestelio 500-ųjų metinių šventėje. 2001 m. prezidentas lankėsi Budraičiuose ir Pašiaušėje kur susitiko su šių vietovių bei kitų kaimų bendruomenių atstovais. 1997 m., kaip kandidatas į Prezidentus, jis lankėsi Kelmės profesinio rengimo centre, taip pat dalyvavo susitikime su Kelmės visuomene. 2002 m. per kitą Prezidento rinkimų kampaniją V. Adamkus mūsų rajone nesilankė, bet buvo atvykę jo komandos nariai. Gruodžio pabaigoje vykęs pirmasis Prezidento rinkimų turas V. Adamkui buvo sėkmingas ir jis surinko gerokai daugiau balsų nei su juo į antrąjį turą patekęs Rolandas Paksas. Tačiau pastarasis antrajame ture pasiekta pergalės sėkme džiaugėsi neilgai. Po septynių mėnesių buvo pradėta R. Pakso apkalta, kuri jam baigėsi nesėkmingai. 2004 m. vykusiuose neeiliniuose Prezidento rinkimuose V. Adamkus vėl pasiekė pergalę.

A. Adamkienės tėvas Stasys Nutautas gimė 1899 m. Šaukėnų seniūnijos Puikiškės kaime. Buvo Lietuvos savanoris. A. Adamkienės mama Ona Soblytė-Nutautienė, kilusi iš Žemaitijos, yra gyvenusi Kelmėje. Tačiau ponios Almos tėvai vertėsi prekybos verslu ir iki emigracijos į Vakarus šį verslą plėtojo Šiauliuose bei Telšiuose.

Gyvenimas – pašvęstas Lietuvai

V. Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune. Tėvas Ignas Adamkevičius buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas Lietuvos aviacijos pradininkų. Būsimojo prezidento mama Genovaitė Adamkevičienė Karalienė dirbo tarpukario Lietuvos Susisiekimo ministerijoje. Tačiau V. Adamkaus tėvams gyvenimas kartu nesusiklostė ir jie išsiskyrė. Būsimasis Lietuvos vadovas Kaune lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. Laisvalaikiu daug laiko skyrė sportui. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius, kartu su mokslo draugais leido pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“.

Pirmą kartą į Vakarus pasitraukė 1944 m. liepos mėnesį, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Žemaitijoje formuojamos Lietuvos savanorių Tėvynės apsaugos rinktinės, kovojusios prieš Raudonąją armiją. Galutinai iš Lietuvos pasitraukė 1944-ųjų spalio mėnesį. Pirmiausia apsigyveno Vokietijoje, ten baigė lietuvių gimnaziją, kurioje ir susipažino su būsima žmona Alma. Emigracijoje toliau aktyviai sportavo. Tapo kelių rungčių čempionu Pavergtų tautų olimpiadoje.

Nuo 1949 m. gyveno JAV. Tarnavo šios šalies kariuomenėje, kurioje buvo rusų kalbos vertėjas. Vėliau baigė Ilinojaus technologijos universitetą ir įgijo statybų inžinieriaus specialybę. Tačiau darbinėje veikloje labiausiai išgarsėjo, kaip iškilus aplinkosaugininkas. Jis aplinkosaugos srityje užėmė tokias pareigas, kurios buvo terminuotos ir baigdavosi su JAV prezidento kadencija. Nors V. Adamkus buvo Respublikonų partijos narys, tačiau dėl jo vadybinių ir profesinių gebėjimų į šias pareigas paskirdavo ir prezidentai – Demokratų partijos atstovai. Darbą federalinėje tarnyboje baigė 1997 m. Kadangi amerikiečiams buvo sunku ištarti Adamkevičiaus pavardę, jis 1956 m. ją sutrumpino į Adamkaus.

Atsakingos pareigos būsimajam Lietuvos prezidentui nesutrukdė dalyvauti lietuvių išeivijos veikloje: rengė protesto akcijas prieš Lietuvos okupaciją, organizavo įvairias peticijas, kurios būdavo įteikiamos ir aukščiausių pareigų JAV federalinės valdžios politikams. 1958 m. išeivių jaunimo organizacijų vardu išsiuntė protesto telegramą į Vatikaną, pasisakančią prieš popiežiaus Jono XXIII sprendimą uždaryti Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. V. Adamkus buvo aktyvus liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos – „Santaros–Šviesos“ federacijos – vicepirmininku, o vėliau ir pirmininku. „Santaros–Šviesos“ šūkis buvo „Veidu į Lietuvą“, t.y. jos nariai siekė ieškoti ryšių su Lietuva. Pastebėsime, kad dalis JAV veikusių lietuvių organizacijų pasisakė už tai, kad kol Lietuva yra okupuota, tol su jos valdžia, įvairiomis organizacijomis negalima palaikyti jokių ryšių. „Santara–Šviesa“ veikia iki šiol, tik dabar jau Lietuvoje.

1972 m. V. Adamkus, kaip JAV aplinkosaugininkų delegacijos narys, atvyko į Maskvą. Tuo pačiu pasitaikė proga po dvidešimt aštuonerių metų pertraukos vėl atvykti į Lietuvą. Nuo tų metų V. Adamkus kasmet Lietuvą aplankydavo po kartą arba du. Jam pavykdavo į Lietuvą atvežti nelegalios literatūros. V. Adamkus užmezgė ryšius su Vilniaus universiteto rektoriumi Jonu Kubiliumi, gamtininku, būsimu Kovo 11-osios akto signataru Česlovu Kudaba bei kitais. Neišsigando, kad šie žmonės buvo komunistų partijos nariai. Naujos galimybės bendradarbiavimui atsivėrė, kai Sovietų sąjungos vadu tapo Michailas Gorbačiovas, o dar labiau, kai susikūrė Sąjūdis. Nuo 1993 m. V. Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Kaip minėjome, tais metas jis buvo kandidato į prezidentus S. Lozoraičio štabo vadovu, o 1996 m. aktyviai dalyvavo Seimo rinkimuose ir bandė telkti vidurio politines jėgas. Būsimasis šalies vadovas matė, kad Lietuvoje įsigali politinė švytuoklė, kuri svyravo iš kairės į dešinę ir atgal. Ši švytuoklė negarantavo Lietuvai stabilumo ir V. Adamkus tikėjosi, kad centristinės partijos gali garantuoti mūsų kraštui stabilumą.

Dešimtmetis prezidento poste

Reikšmingiausias V. Adamkaus gyvenimo etapas buvo, kai jis dvi kadencijas ėjo Lietuvos Respublikos prezidento pareigas. Būdamas valstybės vadovu, jis kėlė tris pagrindines idėjas: laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės. V. Adamkus matė, kad po Kovo 11-osios Lietuvoje vėl stiprėja baimės jausmas, t.y. žmonės vėl tampa nelaisvi. Todėl jam, liberalių pažiūrų žmogui, žmogaus laisvė buvo viena svarbiausių vertybių. Pasak buvusio jo vyr. patarėjo Dariaus Kuolio, šią idėją jam pavyko išpildyti, tačiau, kai prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, ši vertybė palaipsniui buvo stumiama į politinio gyvenimo užribį. V. Adamkus ėmėsi regiono, kuriam priklausė Lietuva, lyderystės. Jis gerai sutarė su Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos vadovais. Jo pastangų dėka Lietuva sėkmingai baigė derybas dėl narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

Jubiliatas ypač daug dėmesio skyrė demokratijos vertybių puoselėjimui. Buvo pats išskirtinai atviras. V. Adamkus parodė ir patį aukščiausią pilotažą bendravime su spauda. Jo prezidentavimo metais žurnalistai prisimena prezidento ir žmonos Almos surengtas cepelinų vaišes žiniasklaidos atstovams. Šių eilučių autoriui ne kartą teko dalyvauti V. Adamkaus priėmimuose, skirtuose regioninės spaudos žurnalistams. Tie susitikimai vyko ne tik Prezidentūroje, bet ir kitose Lietuvos vietose. Pavyzdžiui, V. Adamkus 2006 m. spalio 10-ąją, kai minima Vietos savivaldos diena, su regioninės žiniasklaidos atstovais susitiko Rokiškio dvare, tuo parodydamas, jog savivalda negali gyvuoti be laisvos vietinės spaudos. Tą jis akcentavo savo kalboje ir kritiškai atsiliepė apie savivaldybių vadovus, bandančius slėpti informaciją. Tuomet V. Adamkus kritiškai vertino tų savivaldybių valdančias daugumas, mėgstančias užkulisinius posėdžiavimus, kurie vietos žmonėms pagrįstai kelia įtarimų. Pokalbiai su Prezidentu vykdavo jaukioje aplinkoje prie vyno taurės. Net negali lyginti V. Adamkaus ir žurnalistų neformalaus bendravimo su Dalios Grybauskaitės ar Gitano Nausėdos ir gerokai retesniais, ir šaltesniais, labiau oficialiais.

Jau kadenciją baigęs V. Adamkus žurnalistų paklaustas, kas jam atrodė patraukliausia, o kas labiausiai nuvylė, atsakė: „Sakyčiau – brangiausia – tai Lietuvos „tyliosios daugumos“ tikėjimas savo valstybe ir ištikimybė tėvynei. Šie žmonės mane įkvepia, aš jaučiu atsakomybę, kad jų nenuvilčiau. Bene skaudžiausia buvo regėti mūsų Seimo darbą. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima taip neatsakingai priimti visą šalį klampinančius sprendimus. Mūsų tauta turi nepaprastai didelį potencialą. Lietuvoje daug žmonių, kurių troškimai sutampa su manaisiais, tik jie nekalba garsiai, kaip sakau – nelipa ant statinės. Juos vadinu „tyliąja dauguma“. Be šių žmonių nebūtų buvę ir Baltijos kelio, jais ir turi remtis Lietuva ateityje“.

Vizitai Kelmės krašte

Jau minėjome, kad oficialiai V. Adamkus pirmą kartą į mūsų rajoną atvyko 1993 m. vasario mėnesį, kaip kandidato į prezidentus S. Lozoraičio štabo vadovas. Pirmasis būsimo šalies vadovo sustojimas buvo neplanuotas – tuometinėje dar senuose mediniuose pastatuose buvusioje Pakražančio vidurinėje mokykloje. Šis trumpas sustojimas svečiui labai ilgam įstrigo ir jis tuometinio rajono vadovo Vytauto Pikturnos kabinete kalbėjo: „Mane labai sujaudino vienas berniukas, pasilėpęs už medinio pastato ir valgęs sumuštinį. Kai jo paklausiau, kodėl pasislėpęs valgo, mokinukas atsakė: „Ne visi klasės draugai gali atsinešti priešpiečių ir bijau, kad iš manęs neatimtų“. Mane šis vaizdas pritrenkė, o kartu buvo iliustracija, kuri liudija dabartinę Lietuvos situaciją“.

Tais laikais dar niekas nesekiojo ir į įvairias komisijas pasiaiškinti nekvietė žurnalistų, kad šie su vienu ar kitu politiniu veikėju vyksta vienu automobiliu. Dabar oponentai tuoj pakeltų šaršalą. Tą kartą teko būti V. Adamkaus gidu kelionėje į Tytuvėnus ir Užventį bei Kelmėje.

Šie V. Adamkaus susitikimai man buvo aukščiausio lygio demokratijos pamokos. S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovas tais laikais susiskaldžiusiai Lietuvai, taip pat ir Kelmės krašto gyventojams, parodė aukštąjį politinės kultūros pilotažą.

V. Adamkus susitikimuose su mūsų rajono gyventojais kalbėjo: „Negalvokite, kad atvykau pas jus niekinti, smerkti kandidato į prezidentus Algirdo Brazausko. Jis yra doras lietuvis, daug gero padaręs Lietuvai. Mano atvykimo tikslas – pristatyti kito pretendento, jums mažiau žinomo S. Lozoraičio idėjas Lietuvai. Kai žinosite vieno ir kito pretendento požiūrius į Lietuvos ateitį, galėsite pasirinkti už kurį balsuoti“.

Visose trijose auditorijose V. Adamkus sulaukė klausimo apie Vytautą Landsbergį. Pašnekovas į šį klausimą atsakė: „Landsbergio nuopelnai Lietuvai reikšmingi, tik, manau, kad jis suklydo, jog savo bendražygiais pasirinko Vagnorių (Gediminas Vagnorius, buvęs dviejų Vyriausybių vadovas – aut. pastaba) ir kitus nekompetentingus žmones“.

Tytuvėniškiai ir užventiškiai į šias kalbas reagavo ramiai, o Kelmėje V. Landsbergio šalininkai V. Adamkui „užkūrė pirtį“ bei sakė, kad tik V. Landsbergis ir G. Vagnorius gali Lietuvai garantuoti šviesią ateitį. Į tai V. Adamkus atsakė: „Būčiau laimingas, jei dabar klystu“. Kokia likimo ironija! Kai V. Adamkus jau buvo Lietuvos prezidentas, jo pastangų dėka G. Vagnorius turėjo atsistatydinti iš premjero pareigų. Galiausiai ir V. Landsbergis, ir kiti konservatoriai pamatė buvusio bendražygio gabumų ribotumą, o paskui jį privertė pasitraukti ir iš partijos.

1999 m. Šaukėnai šventė 500 metų jubiliejų. Ta proga miestelyje vyko didžiulė šventė. Į ją atvyko Prezidentas V. Adamkus, jo patarėjai, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. V. Adamkus atidengė Šaukėnų jubiliejui skirtą paminklinį akmenį. Savo kalboje Prezidentas akcentavo istorijos reikšmę tautai, kiekvienai bendruomenei, nes praeitis yra kiekvieno krašto šaknys, kurios teikia valstybei, regionui, miestui ar miesteliui stiprybę.

2001 m. rudenį V. Adamkus lankėsi Budraičių ir Pašiaušės kaimų bendruomenėse. Į šiuos susitikimus buvo pakviestos ir kitos, dar tik besikuriančios aplinkinių vietovių bendruomenės. V. Adamkus šiuose susitikimuose kalbėjo, kad Lietuvą turi vienyti bendros vertybės, idėjos ir tikslai. Pasak tuometinio šalies vadovo, visa tai turi tarnauti kiekvienam žmogui. Valstybės lūkesčiai ir susideda iš įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių žmonių poreikių, kurių išpildymas turi virsti valstybinės svarbos dokumentais ir tapti tikrove.

2007 m. rugsėjo 3 d. Prezidentas V. Adamkus su žmona Alma vėl atvyko į Šaukėnus. Šį kartą į truputį pavėluotą naujųjų mokslo metų pradžios šventę. Tuometinio mokyklos direktoriaus Algimanto Armalio diplomatinių gebėjimų dėka per prezidento patarėjus pavyko suorganizuoti šią kelionę, nors šalies vadovo darbotvarkė buvo įtempta. Šis V. Adamkaus vizitas sutapo su Šaukėnų vidurinei mokyklai Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio vardo suteikimu. Pakeliui į Šaukėnus V. Adamkus ir jo palyda pagerbė šio iškilaus lietuvio amžino poilsio vietą Kelmėje. Tuometinės Šaukėnų vidurinės mokyklos aktų salėje V. Adamkus kalbėjo: „Šiandieną jaučiu ypatingą dvasinį pakilimą todėl, kad Šaukėnuose radau tai, kam visą gyvenimą ieškojau progos. V. Pūtvis-Putvinskis man – didelė asmenybė, nors jis paliko šį pasaulį, kada aš žengiau pirmuosius žingsnius. Jo įtaka mano brendimui buvo labai didelė, nes jis buvo vienas pirmųjų, supratusių, ką reiškia patriotizmas, sava tauta, kultūra, istorija“.

***

Artėjant jubiliejiniam gimtadieniui V. Adamkus, paprašytas žurnalistės Laimos Lavastės apibendrinti savo nueitą gyvenimo kelią, pasakė: „Norėčiau, kad mane prisimintų kaip politiką, kuriam rūpėjo, kad Lietuvoje žmonėms būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos kurti savo gerovę. Kuris iš visos širdies stengėsi, kad mūsų šalis būtų demokratinė valstybė, gerbiama viso pasaulio bendrijos. Gal ir padariau klaidų. Bet per dviejų savo kadencijų dešimtmetį vadovavausi vieninteliu siekiu – Lietuvos gerovės ir pažangos siekiu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neišgyvenau skaudžių valandų. Esu įsitikinęs, kad dirbau nuoširdžiai, sąžiningai, teisingai. Kas man pavyko, o kas nepavyko – tegu sprendžia istorija ir istorikai. Dar labai norėčiau, kad mane prisimintų kaip žmogų, kuriam politikoje svarbiausia buvo moralinės vertybės.“

Šaukėnų V. Pūtvio-Putvinskio gimnazijos archyvo,

J. Skeberdienės, Dž. G. Barysaitės, I. Sabaliauskienės, A. Ambrozo nuotr.