Kelias laisvųjų imtynių medalių link: trenerio indėlis ir vaikų pasiryžimas

Imtynės – viena seniausių sporto šakų pasaulyje, kuri prasidėjo Antikos laikais Graikijoje, įtraukus šią sporto šaką į olimpines žaidynes. Daugelis taip įsivaizduojame jų kilmę, tačiau Kelmės sporto centro laisvųjų imtynių treneris Nerijus Peleckis pasakoja, kad Prancūzijoje rasti šešiolikos tūkstančių metų senumo raižiniai, kurių tikslas – to meto kareivius išmokyti imtynių technikos.

Su N. Peleckiu susitikome pasikalbėti apie laisvųjų imtynių populiarumą Lietuvoje, Kelmės auklėtinių pasiekimus, jų treniruotes ir trenerio darbą.

Kaip jau ir pasakojome pradžioje, seniau imtynių veiksmų buvo apmokomos įvairios kariuomenės, o vėliau, atsiradus norui varžytis, tai peraugo į atskirą sporto šaką. Nors tai senas sportas, tačiau šiandien jį galima laikyti šiuolaikiniu, supaprastintu ir pritaikytu žiūrovui. Pagrindinis imtynių tikslas – paguldyti varžovą ant menčių arba laimėti taškais. Čia neišvysime jokių skausmingų veiksmų, smūgių, nes kiekvienas sportininkas privalo savo priešininką įveikti garbingai.

Savo karjerą imtynių sporte Nerijus Peleckis pradėjo dar mokykloje. Jis mokėsi Pakražančio vidurinėje mokykloje (dabar Pakražančio pagrindinė mokykla), kur kūno kultūros mokytoju dirbo Alvydas Mišeikis, kuris kūno kultūros pamokas labiau versdavo sunkiosios atletikos užsiėmimais arba juos rengdavo po pamokų. Kadangi N. Peleckis mėgo sporą ir juo domėjosi, būdamas penkiolikos metų iš draugo sužinojo apie imtynių treniruotes Kelmėje. Atvykęs išbandyti iš karto suprato, kad tai skirta jam, nes ši sporto šaka reikalaujanti daug dėmesio, susikaupimo, ryžto ir drąsos. Kaip Nerijus prisimena, būtent to labiausiai jam tada ir trūko – drąsos, todėl nors jau ir pavėluotai, būdamas 15 metų pradėjo lankyti treniruotes, užsispyrė pasiekti savo tikslą ir tapti imtynininku. Sėkmingai Kelmėje jis treniravosi kol baigė vidurinę mokyklą ir nusprendė savo karjerą susieti su sportu. „Jau iš anksto žinojau, kad noriu būti kūno kultūros mokytoju arba treneriu, nes imtynės man paliko didžiulį įspūdį. Baigęs vidurinę mokyklą stojau į dabartinį Lietuvos sporto universitetą, tada jis vadinosi Kūno kultūros akademija, ir ten baigiau trenerio specialybę. Baigus universitetą darbai nesimėtė, nelabai kur buvo eiti dirbti, tad, kaip daugeliui lietuvių, teko išvykti emigranto duonos paragauti, bet sporto neapleidau net ir išvykęs“, – pasakoja imtynių treneris.

Išvykęs į Angliją, sportinę formą palaikė Londono sporto klube. Per vienas atostogas 2009 metais, grįžus į tėvynę, N. Peleckį pasiekė liūdna žinia, kad jo buvęs imtynių treneris mirė. Laidotuvėse jis iš tuometinio Kelmės sporto mokyklos direktoriaus ir imtynių trenerio Sauliaus Jurčio sulaukė pasiūlymo grįžti į Kelmę ir pradėti dirbti treneriu. „Tada aš dirbau oro uoste, tad vos grįžęs į Angliją, tą pačią dieną parašiau prašymą išeiti iš darbo ir po 5 metų emigracijoje grįžome į Lietuvą, Kelmę, kur pradėjau dirbti treneriu“, – prisimena N. Peleckis.

Laisvosios imtynės Kelmėje visada buvo aukšto lygio. Čia netrūko šia sporto šaka besidominčių vaikų ir suaugusiųjų. Tik vienintelis dalykas, kuris, lyginant su šių dienų standartais, atrodė tragiškai – tuometinės treniruočių sąlygos. Kaip Nerijus Peleckis prisimena, pradžioje imtynių salė buvo įrengta Sporto mokyklos rūsyje. Jis neslepia, kad tuo laiku šios sąlygos vertė stengtis ir siekti nugalėti iš didesnių sporto mokyklų, klubų atvykstančius sportininkus. Tai įrodo ir puikūs kelmiškių pelnyti rezultatai. Dabar džiaugiasi atnaujintomis patalpomis: „Džiugu, kad 2018 m. pastatytas Sporto centras ir mums buvo suteikta šiuolaikiška, inovatyvi erdvė. Po 40 metų rūsiuose gavome imtynių sportui pritaikytas sąlygas“. Šiemet imtynėms Kelmėje sukako penkiasdešimt metų. Ta proga tradicinio imtynių turnyro „Kelmė CUP“ metu paminėtas jubiliejus, sukviesti buvę imtynininkai, veteranai, kuriems įteikti atminimo medaliai.

Šiuo metu Kelmės sporto centre laisvųjų imtynių treniruotes lanko keturiasdešimt vaikų. Treneris pasakoja, kad į treniruotes priimami vaikai nuo aštuonerių metų, lankantys jau antrą klasę, tačiau šypsosi ir atskleidžia, kad šiemet muša rekordus, nes šiais metais prie treniruočių prisijungė jauniausias imtynininkas – vos penkerių. Imtynių treniruotės suskirstytos į tris grupes: nuo 15 valandos treniruočių salėje renkasi patys mažiausi, nuo 16 valandos vyresni, o nuo pusės šešių vakaro treniruojasi patys vyriausi. Patiems mažiausiems treniruotės vyksta 3 kartus per savaitę, visi kiti renkasi kiekvieną dieną, o vyriausieji dar ateina ir šeštadienio rytais, kai nėra varžybų. Varžybų grafikas sportininkams labai įtemptas, didžioji dalis savaitgalių yra užimti jomis. Per metus vidutiniškai surengiamos 20–25 varžybos, iš kurių apie 15 vyksta užsienyje.

„Treniruočių pobūdis visoms grupėms skiriasi, kuo vyresni auklėtiniai, tuo treniruotės labiau sistemingos ir viskas sudėliota laiku. Su mažaisiais tenka įdėti labai daug kūrybos siekiant juos sudominti ir išlaikyti. Todėl pritaikome daug žaidimų elementų, akrobatikos, gimnastikos. Mūsų tikslas yra pačius mažiausius pirmiausia padaryti atletais, o tik po to sportininkais, kad jie taptų fiziškai tvirti, koordinuoti, pasitikintys savimi. Treniruotės apima ne tik fizinį pasiruošimą. Mes privalome išugdyti jų asmenines savybes ir tik tada pradėti ruošti kaip sportininkus. Vyresniems rengiamos sudėtingesnės treniruotės pagal planą, nes visi veiksmai turi būti susiję, o patiems vyriausiems treniruotės vykdomos pagal metinius grafikus ir planus, griežta tvarka. Reikia tinkamu laiku treniruoti tai ką reikia, bet ir tuo pačiu spėti atsistatyti. Ir taip visus pagal lygį įvedame į imtynių treniruočių procesą“, – su imtynių treniruotėmis supažindina Nerijus Peleckis.

Prisijungti prie imtynių treniruočių vaikai yra kviečiami visus metus. Daug informacijos apie imtynininkų veiklą galima stebėti jų socialiniuose tinkluose. Treneris kviečia atvykti į viešus renginius, kurie rengiami Kelmės sporto centre, tačiau ragina susidomėjus užsukti ir į jų treniruotes, kur galės stebėti ir susipažinti su treniruočių pobūdžiu iš arti, užduoti dominančių klausimų. „Priimame visus, nebent vaikai turi tam tikrų sveikatos problemų: viršsvoris, koordinacijos neturėjimas, bet stengiamės juos sustiprinti ir tada galima vykdyti procesą įprastai toliau. Ne paslaptis, kad tie, kurie ateina su geresniais fiziniais daviniais, jiems būna lengviau. Nemažai ateina vaikų, kurie nemoka net pritūpimo padaryti taisyklingai ir mes visko išmokstame drauge“, – teigia treneris. Prie treniruočių gali prisijungti ir mergaitės, nors, kaip pastebi treneris, Kelmėje vis dar įsišaknijęs stereotipas, kad tai vyriška sporto šaka, tačiau tikisi, kad po truputį žmonių požiūris pasikeis. Šiuo metu treniruotes lanko trys mergaitės.

Laisvosios imtynės klaidingai laikomos brutualia, su smurtu susijusia šaka. „Daugelis apsirinka galvodami, kad imtynės yra jėgos sportas, imtynių veiksmų gali būti suskaičiuojama apie 300 skirtingų ir laimi tas, kuris geriau juos įvaldo ir gali geriau suvaldyti ne tik savo kūną, bet ir varžovo. Čia reikia daug mąstymo, tai tikrai sunkus sportas, dėl to nuo mažens daug dirbama su akrobatika ir gimnastika, kad atsirastų koordinacija ir vikrumas, po to atsiranda jėgos ir ištvermės ugdymas bei imtynių veiksmai. Vaikai čia išugdomi tvirto charakterio, nes išeiti prieš kitą žmogų ant kilimo reikia daug drąsos. Vaikai dabar labai bijo varžybų, reikia daug dirbti su jais, kad perliptų šią baimę. Tėvams nėra ko baimintis dėl vaikų sveikatos, varžybų metu sportininkai kontroliuojami: yra taisyklės, jas prižiūrintys teisėjai. Pagal traumas imtynės – viena mažiausiai traumų sukelianti sporto šaka. Nuo mažų dienų sportininkai mokomi, kad varžovo negalima sužaloti, jį reikia nugalėti garbingai“, – pasakoja Nerijus Peleckis.

Dažnai vaikus atvedę tėvai baiminasi dėl pasakojimų apie varžybų metu sportininkams sulaužomas ausis, tačiau jis šypsodamasis pasakoja, kad vaikai dar tikrai šitiek jėgos neturi ir nereikėtų dėl to jaudintis. „Ši trauma pasitaiko imtynių sporte, tačiau gal ir pasirodys keista, bet ji ima veikti kaip vizitinė kortelė, nes imtynininkai vieni kitus taip ir atpažįsta – iš lūžusių ausų“, – juokiasi N. Peleckis.

Ne paslaptis, kad rajono imtynininkai puikių rezultatų pasiekia tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų: „Mūsų auklėtinių pasiekimai nemaži, esame vienintelis miestas Lietuvoje, turintis net tris Europos čempionatų prizininkus. Dalis mūsų vaikų dalyvauja įvairiose Lietuvos rinktinėse, skirtingose amžiaus grupėse. Paulius Leščiauskas 2024 m. tapo Europos jaunimo čempionato bronzos medalio laimėtoju, tais pačiais metais pasaulio čempionate iškovojo 7-ąją vietą. Tai didžiausi pasiekimai per nepriklausomos Lietuvos istoriją visoje šalyje šioje sporto šakoje. Arnas Jokimčius ir Rokas Miliauskas, kurie Europos laisvųjų imtynių iki 15 metų čempionate iškovojo: Arnas – 3 vietą, o Rokas – sidabro medalį. Daugelis mūsų auklėtinių yra tapę nugalėtojais Lietuvos suaugusiųjų čempionatuose. Tai įrodo, kad kryptingai su vaikais dirbant, net ir jauno amžiaus vaikinai nuo septyniolikos metų gali konkuruoti suaugusiųjų sporte. Esame vienas daugiausiai vaikų pritraukiantis Sporto centras, dažniausiai nusileidžiame tik Klaipėdos komandai. Lietuvoje yra 12 sporto centrų, kuriuose rengiamos laisvųjų imtynių treniruotės, tai mes turbūt esame Top 3, Top 5 tarp sporto centrų, kurie atveža didžiausią vaikų skaičių į varžybas“, – auklėtinių pasiekimais dalijasi treneris.

Pasidomėjus, kaip sekasi motyvuoti vaikus po pralaimėjimų, treneris atsako, kad pas juos pralaimėjimų nėra, yra tik pergalės ir pamokos: „Vaikams aiškinu, kad kiekvienam iš mūsų pasiekimai yra skirtingi. Vienam pasiekimas yra būti čia, salėje, kitam išmokti kažkokį technikos elementą ir jį sėkmingai pritaikyti varžybose, trečiam – laimėti medalį“.

N. Peleckis pastebi, kad vaikams itin svarbus tėvų palaikymas. Ypatingai dabar, kai jaunųjų sportininkų dėmesį blaško išmaniosios technologijos, svarbu padėti vaikams susidėlioti prioritetus ir nepriimti klaidingų sprendimų, pavyzdžiui, mesti jiems patinkantį sportą. Kiekviename sporte, kad ir kiek jis pradžioje atrodo įdomus ir patinkantis, vaikai pasiekia tą lygį, kai treniruotėse pasiekiama rutina ir jos iš žaidimų peraugą į sunkų nuolatinį darbą. Būtent šioje rutinoje yra itin svarbus tėvų indėlis. Pasak trenerio, su dvejonėmis sporte susiduria visi auklėtiniai, tik skiriasi priežastys: „Mažiausieji vaikai šiuo metu bijo kontakto vienas su kitu, nes susiduria su daugybe draudimų mokyklose ir aplinkoje. Mes, kai mokėmės, labai daug laiko praleisdavome lauke, nemažai žaidimų buvo fiziniai: gaudynės, slėpynės. Dabar vaikai užsidarę, daug laiko praleidžia naudodamiesi telefonais ir kai juos atvedi į salę, pastatai žmogų prieš žmogų, duodi paprasčiausią užduotį tiesiog paliesti kitą, jiems jau tai yra stresas. Tarp jų didžiausia baimė šiuo metu yra baimė varžytis, bet po truputį ji dingsta. Tarp vyresnių, tarp paauglių – kiti iššūkiai, tai lemia kiti veiksniai, kai dingsta motyvacija ir jie nebemato prasmės. O tarp vyriausiųjų atsiranda materializmas: mintys, kad iš imtynių pragyventi bus sudėtinga. Tada jie koncentruojasi į mokslus ir dažnai treniruotes nustumia į šoną“.

Įveikę sunkumus ir negatyvias mintis imtynininkai toliau fokusuojasi į rezultatus. Vyksta į treniruočių stovyklas, varžosi čempionatuose. Siekiant varžytis užsienyje buvo įsteigtas Kelmės imtynių sporto klubas „Olimpas“. Kadangi išvykos reikalauja nemažai lėšų, joms surinkti įkurtas šis klubas. Prie jo veiklos žmonės prisideda skirdami 1,2 proc. GPM paramą. Treneris džiaugiasi jau trečius metus trunkančia partneryste su „Kelmės kredito unija“ ir dėkoja jiems už palaikymą.

Išaugę N. Peleckio auklėtiniai, vos grįžę į Kelmę, užsuka ir aplanko trenerį, neretai ateina užsivilkę sportines aprangas, dalyvauja treniruotėse. Kadangi imtynių sportas išmoko ne tik imtynių veiksmų, bet skatina siekti gerų rezultatų mokykloje, šie vaikai puikiais rezultatais išlaiko egzaminus, įstoja į universitetus ir siekia savo tikslų. Jų ateities planai neapsiriboja sportu.Jie renkasi ir medicinos studijas ar mokytojų ir trenerių karjeros kelią. Tačiau stengiasi atrasti laiko treniruotėms, o kartais net ir dalyvavimui čempionatuose.

N. Peleckio archyvo nuotr.