BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Vienas po kito į mūsų redakciją skambinę rajono gyventojai klausė, kodėl Kelmės miesto seniūnas nesiima jokių priemonių prieš mieste išplitusius kovų pulkus. Žmonės piktinosi, kad varninių šeimai priskiriami paukščiai dergia ne tik miesto kapines, naikina šalia jų esančius gyventojų daržus, bet ir neduoda ramybės viso A. Mackevičiaus gyvenamojo rajono žmonėms.

Ne tik niokoja, bet ir dergia

                      Pirmoji mums paskambinusi Marija sakė, kad jos artimųjų kapavietė yra arti Kelmės dvaro parko teritorijos, todėl kiekvieną kartą eidama į kapines su savimi pasiima ne tik grėblį, kibirą, bet ir skudurą, valymo priemonių, nes nežino, ką ten rasianti. Negana to, pamatę arčiau savo lizdų pasirodžiusį žmogų paukščiai ima įkyriai sukti virš galvos ratus ir šaižiu balsu krankti, o kovarnių apsuptyje tenka tvarkyti apdergtą kapą ir trinti paminklą. Ne kartą teko ir sujauktoje kapavietėje persodinti ištampytas gėles. Ir pasislėpti nuo šių įkyruolių nėra kur, o ypač pavasarį. Kai daugiau paplušėjus norisi bent kiek pailsinti pavargusius kaulus, apie trumpą atokvėpį turi gerai pagalvoti – suoliukai paprastai irgi būna apdergti, o ir pačiai prisėdus tenka saugoti galvą ir rūbus…

                      Pradėjus domėtis šia problema, prakalbo ne tik Kelmės kapinėse palaidotų žmonių artimieji. Tuoj už kapinių tvoros po kelis arus žemės turintys miesto gyventojai teigė, kad paskutiniaisiais metais šie paukščiai jiems kelia daugybę rūpesčių. Miestiečiai sako, kad vos tik pavasarį iš žemės pradeda lįsti daržovių daigai, kovarniai iškapsto ir ištampo ne tik jaunus agurkus, kopūstus, pupeles, bet ir svogūnų laiškus. Kitoje dvaro parko pusėje namus pasistatę kelmiškiai dėl nuolatinio kovų, varnų ir lapių puldinėjimo jau senokai prarado viltį be nuostolių savo kiemuose užsiauginti paukščių jauniklių…

                      Ramybės nebeturi ne tik šalia Kelmės dvaro parko gyvenantys ar daržus turintys žmonės. Paskutiniaisiais metais dideli kovarnių būriai apsigyveno A. Mackevičiaus kvartale. Vos brėkštant dienai, jie ima garsiai krankti, būriuotis prie atliekų konteinerių, garsiai peštis dėl čia surasto maisto ir teršti daugiabučių aplinką. Ir visa tai tęsiasi iki vėlaus vakaro. Apie tai redakcijai pasakoję daugiabučių gyventojai piktinosi, kad Kelmės miesto seniūnas Romas Atkočaitis visai nesirūpina kovų keliamomis problemomis ir teigė, kad situacija rajono centre tapo nebevaldoma.

Bejėgiai prieš įstatymą

                      Išgirdęs būsimo pokalbio temą, Kelmės miesto seniūnas Romas Atkočaitis neslėpė, kad kasdien atėjęs į darbą su nerimu atidaro savo elektroninį paštą, į kurį žmonės siunčia vaizdus iš Kelmės kapinių.

                      – Iš jų galėčiau surinkti didžiausią nuotraukų galeriją. Kovarniai Kelmės kapinėse man, kaip seniūnui, yra pats baisiausias dalykas, ir jau dabar aišku, kad sparčiai mieste didėjant šių paukščių skaičiui, ta problema tik gilės,– neslėpė R. Atkočaitis.

                      Kelmės miesto seniūnas mano, kad mieste didžiausia kovarnių kolonija atsirado po to, kai Kuprės miške buvo uždarytas daugybę metų tenai veikęs sąvartynas. Jį panaikinus varniniai paukščiai netrukus atsikraustė į Naudvarį ir įsikūrė prie čia buvusios Kelmės apylinkių seniūnijos. Tai truko neilgai: uosiai išvirto, gluosniai buvo išpjauti. Nelikus kur krauti lizdų, kovarniai netrukus susirinko į seną Kelmės dvaro parką, kuris greitai tapo didžiausia šių paukščių veisykla. Ir blogiausia, kad šalia parko yra miesto kapinės.

                      – Netiesa, kad seniūnija nieko nedaro, sprendžiant šią problemą. Ir anksčiau kapinėse ardėme šių paukščių lizdus, pjovėme medžių šakas, dėl ko žmonės ant mūsų pyko. Bet kas iš to. Lyginant su ankstesniais metais, šiemet varninių paukščių atsirado keliolika kartų daugiau – tiek kapinėse, tiek mieste. Ir tai yra dėl to, kad kovų lizdus galima ardyti tik rudenį ir žiemą, kuomet paukščiams jie nėra reikalingi. Nuo kovo 1 d. draudžiama ne tik ardyti kovų lizdus, bet ir juos baidyti. Dėl nustatytos tvarkos kreipiausi į Aplinkos ministeriją ir turiu iš ten gautus atsakymus. Kadangi įstatymas visiems yra vienas, tai ir ši problema tikriausia liks ir po to, kai bus atlikti Kelmės dvaro parko tvarkymo darbai. Tik kam iš poilsiautojų bus malonu čia vaikščioti ir gerėtis parko grožiu, kai ši paukščių kolonija skraidys ne tik virš kapinių, bet ir sukiosis tiesiai virš parko svečių galvų?– klausė R. Atkočaitis.

                      Seniūnas sakė, kad kovarniai dergia ne tik kapines. Šie paukščiai – didelis galvos skausmas ir miesto želdinių tvarkytojai Audronei Šiatkienei. Nors kitų gėlių šie sparnuočiai beveik neliečia, tačiau levandas visas išpešioja ir ištampo… Neretai šie paukščiai iškapoja ir ryškiaspalvių begonijų daigus.

                      Paklausus, kaip seniūnas galvoja kovarnius vaikyti iš A. Mackevičiaus mikrorajono, R. Atkočaitis sakė, kad daug vilčių buvo dedama į naujus konteinerius. Tačiau ir juos pastačius problema nė kiek nesumažėjo. Priešingai. Dabar tapo aišku, kad kovarniams trūksta maisto, todėl jie niekur iš miesto nesitraukia ir lesa viską, ką tik randa.

                      – Mes patys matome, kad varninių šeimos paukščių skaičius ir šiame mikrorajone yra ženkliai padidėjęs, o jį bent kiek sumažinti neleidžia galiojantys įstatymai. Kadangi kovai lizdus pradeda sukti tik kovo pabaigoje, o lizdus ardyti ir baidyti paukščius galima tik iki kovo 1 d., mūsų darbas yra bevaisis. Seniūnijos vyrai aplinkosaugininkų nustatytu metu ne kartą ardė medžiuose kovarnių sukrautus lizdus, tačiau jie greitai susineša naujus. Gal šioje situacijoje mums galėtų daugiau padėti ar patarti ir patys daugiabučių namų gyventojai, jų bendrijos?– klausė R. Atkočaitis.

Kaip šią problemą sprendžia kitos savivaldybės?

                      Varninių šeimos nariai – kovai – Lietuvoje pasirodo kovo pradžioje, nors dalis šių paukščių mūsų šalyje ir žiemoja. Įsikūrę kapinėse, prie bažnyčių, parkų ar skverų, kovai, glaudžiasi žmogaus kaimynystėje, sudarydami mišrius būrius su varnomis ir kuosomis. Gyvendami kolonijomis, kovarniai lizdus krauna pušyse, liepose, klevuose ar uosiuose. Viename medyje gali sukrauti net po keliasdešimt lizdų, į kuriuos balandžio pradžioje padeda po 4-5 kiaušinius. Jų perinimas trunka 17-19 dienų, o paaugus jaunikliams šie lizdai tampa nebereikalingi.

                      …Kol Kelmės miesto seniūnija dar ieško šios problemos sprendimo būdų, kitiems rajonams šį uždavinį jau pasisekė išspręsti. Štai Plungės parko teritorijoje daug metų valdžiusią kovarnių koloną be didelio vargo iš čia „išprašė“ VĮ „Lietuvos sakalininkai“ įkūrėjas V. Narkus. Tačiau retas rajonas gali pasigirti žmonėmis, auginančiais sakalus ar plėšriuosius vanagus…

                      Dvylika metų Varnių seniūnu dirbantis R. Bružas sakė, kad kovodama su kovarniais jų seniūnija išbandė daugybę priemonių. Pradžioje paukščius bandė gąsdinti, paleisdami įrašus su sakalo balsu, tačiau netrukus kovai su tuo „susigyveno“. Ne ką naudos buvo ir iš fejerverkų. Bet kai po nuolatinių žmonių skundų seniūnija nuo rudens iki kovo pirmosios dienos ėmė akylai stebėti senus medžius ir genėti jų šakas bei ardyti kovarnių lizdus, po kelių nerimo metų paukščiai apleido įprastines vietas ir persikėlė kitur…

                      Aišku, kad iš Plungės ar Varnių išbaidyti kovai iš Lietuvos neišskrido, o persikėlė į naują vietą. Gal pasiekė ir mūsų rajoną, todėl, sekant kaimynų pavyzdžiu, ir mūsų seniūnijoms, ypač Kelmės miesto, reiktų ieškoti visokių įmanomų būdų, kad kovarniai pasitrauktų toliau iš miesto. Tačiau, žvelgiant iš žmoniškosios pusės, ir tas juodas paukštis turi vienintelį norą – išgyventi. Kai kaimuose tik vėjai aplink tuščias sodybas ūžauja, tai su alkanu pilvu tenka glaustis arčiau žmonių, kad būtų galima bent ką sulesti. Ir nesuprasti tam sparnuočiui, kad jo kaimynystė ne visur ir ne visiems priimtina…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA