Šilo-Pavėžupio dvare lankėsi ir L. Karsavinas

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Žinomas Lietuvos politinis, visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos kūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis valdė tris – Šilo-Pavėžupio, Graužikų ir Palendrių – dvarus. Vėliau Palendrių dvarą pardavė, o Graužikų patikėjo valdyti broliui Vytautui, baigusiam agronomijos studijas Vokietijoje Halės universitete. Pirmiausia Šilo-Pavėžupio ir šiek tiek Graužikų dvarai buvo žinomi kaip Lietuvos inteligentijos sambūrio centrai. Pavyzdžiui, Šilo-Pavėžupio dvaro svečiai būdavo Povilas Višinskis, Vincas Mickevičius Kapsukas. Įdomi asmenybių puokštė? Juk V. Kapsuką pirmiausia žinome kaip bolševikinio perversmo 1818-1819 m. organizatorių, Lietuvos komunistų partijos kūrėją. Bet jaunystėje V. Kapsuką, P. Višinskį ir V. Pūtvį-Putvinskį vienijo socialdemokratinės pažiūros. Vėliau, kai socialdemokratų partijoje vyko skilimas, V. Kapsukas tapo kraštutiniu kairuoliu, o P. Višinskis, nusivylęs nesutarimais, buvo vienu demokratų partijos kūrėjų. Dažna viešnia buvo ir rašytoja Žemaitė, žinomas gydytojas, visuomenės veikėjas Petras Avižonis, publicistas Martynas Jankus, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kuris buvo vedęs V. Pūtvio-Putvinskio seserį Mariją, tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Bubių dvaro savininkai Zubovai. Vienerius metus Graužikų dvare gyveno ir Putvinskių išlaikomas buvo lietuvių kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Lietuviškos spaudos draudimo metais Šilo-Pavėžupio neaplenkė žinomiausi knygnešiai.

                      Neseniai Kelmėje gyvenantis Putvinskių giminės atstovas, sukaupęs daug literatūros apie ją, Vainius Urbonavičius sulaukė gražios dovanos. Jam Kaune gyvenantis V. Pūtvio-Putvinskio anūkas, tarpukario Lietuvos žemės ūkio ministro Stasio Pūtvio sūnus, jau įkopęs į dešimtąją gyvenimo dešimtį Rimas Pūtvis padovanojo pernai leidyklos „Naujasis lankas“ išleistą jo prisiminimų knygą „Vaikystė baigėsi anksti“. Joje R. Pūtvis daug rašo apie išgyvenimus tremtyje, prisiminimus iš vaikystės, prabėgusios Šilo-Pavėžupyje, tarpukario laikų papročius ir t.t. Knyga iliustruota tarpukario laikų nuotraukomis. V. Urbonavičių ypač sudomino viena nuotrauka, iš kurios jis sužinojo, kad Šilo-Pavėžupio dvare lankėsi ir etninis rusas, žinomas filosofas, Europos kultūros istorijos tyrinėtojas, dėstytojavęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete Levas Karsavinas. V. Urbonavičiui pavyko sužinoti, kad jis į Šilo-Pavėžupį buvo atvykęs kartu su rašytoju Baliu Sruoga. Tai vienas iškiliausias europinio garso mokslininkas, lankęsis šiame dvare.

                      Karsavinas gimė 1882 metais Petrapilyje. Čia baigė mokslus ir tapo to universiteto profesoriumi. Jis kilo iš to Rusijos visuomenės sluoksnio, kuris buvo paženklintas „inteligentia“ vardu. L. Karsavino tėvas buvo žymus baletininkas garsiajame Marijos teatre. Motina buvo bajoriškos kilmės rašytoja. Baleto šokėja tapo ir L. Karsavino sesuo Tamara. Tėvo pėdomis bandė sekti ir jaunasis Levas, kurį laiką lankęs baleto studiją. Tačiau vėliau pasinėrė į filosofijos ir istorijos mokslus. 1912-1916 m. dirbo Petrogrado Istorijos ir filologijos instituto visuotinės istorijos dėstytoju. Jau bolševikinėje Rusijoje 1921-1922 m. ėjo šio instituto rektoriaus pareigas, dėstytojavo Petrogrado universitete. 1916 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Vėliau buvo ištremtas. Nuo 1922 iki 1926 metų gyveno Berlyne, o vėliau persikėlė į Paryžių.

                      Susikūrus Lietuvos nepriklausomai valstybei jos šviesuomenė rūpinosi tautos lavinimu. Jaunai valstybei trūko dėstytojų, profesorių. Buvo kviečiami į Vytauto Didžiojo universitetą lektoriai iš kitų kraštų. Su jais buvo pasirašomi trejų metų kontraktai. Jei per tuos metus dėstytojai išmokdavo lietuvių kalbą, su jais universitetas sutartis pratęsdavo. 1927 m. profesoriai Augustinas Voldemaras, Izidorius Tamošaitis ir Vladas Šimkūnas pakvietė L. Karsaviną dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Iškilus rusų tautybės mokslininkas atvyko į Lietuvą ir šiame universitete dėstė nuo 1928 iki 1940 metų. 1940-1946 m. jis profesoriavo Vilniaus universitete, buvo Visuotinės istorijos katedros vedėju. Vėliau buvo paskirtas Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi, dirbo Dailės instituto profesoriumi. 1949 m. suimtas ir buvo kalinamas Abezės lageryje. Tačiau ir lageryje dirbo mokslinį kūrybinį darbą, parašė apie dvidešimt filosofijos veikalų, poetinių kūrinių. Mirė 1952 m. Po Stalino mirties Lietuvos mokyklose buvo naudojami L. Karsavino parašyti istorijos vadovėliai.

                      Savo filosofijos mintis jis grindė teologiniais (stačiatikybės) teiginiais. Daug veikalų skyrė istorijos filosofijai. Be to, jį domino ir kultūros raidos tendencijos. Šioje srityje žymiausias jo darbas – „Europos kultūros istorija“.