Kelmės pėdsakas spaudos draudimo panaikinimo byloje

Egidijus ŪKSAS

Po XVIII a. vykusio Šiaurės karo, Didžiojo maro 1710-1711 metais, į ištuštėjusią Žemaitiją, Prūsiją, Kuršą kėlėsi atvykėliai iš Europos kraštų, kūrėsi naujos gyvenvietės. Kelmę taip pat nusiaubė maras, liko mažai gyventojų. Miestelio atsigavimu, kuris truko ne vieną dešimtmetį,  buvo suinteresuoti jo savininkai Gruževskiai, padėjo prekybai palanki geografinė padėtis – keliai vedė į Prūsiją, Kuršą, Klaipėdos, Rygos uostus. Tam tikrą poveikį galėjo turėti miestelio savininkų palaikoma konfesinė politika. Jie buvo evangelikai reformatai, kurių bendruomenių XVIII a. LDK buvo likę nedaug, tada dėl religinio bendrumo Kelmės apylinkės atrodė palankios atvykėliams iš protestantiškų kraštų. Iš jų kilo nemažai savo veikla, darbais garsių žmonių, kaip 1847 metų rugpjūčio 17 d. Verpenoje laivų statybos inžinieriaus Heinricho Karlo Slevogto šeimoje gimęs Johanas Benediktas Balduinas Slevogtas (1847- 1910). Nors vaikystę leido Liepojoje, kur tėvas projektavo laivus, jaunystėje trumpam buvo grįžęs į Verpeną, dvejus metus dirbo dvaro mokytoju. Būtent tuo metu susidomėjo drugiais, nors buvo liuteronų kunigas, visą gyvenimą pašventė drugių tyrinėjimui, yra laikomas vienu iš lepidopterologijos –mokslo, tyrinėjančio drugius – pradininkų.

Nuo XVIII a.pabaigos Kelmėje gyveno greičiausiai iš Rytų Prūsijos atvykusi von Plėvių (Plehwe) šeima. 1987 metų liepos 14 d. Kelmės rajono laikraštyje „Komunistinis žodis” buvo išspausdintas kraštotyrininko V. Rimkaus (1929-2013) straipsnis „Gražiam kampeliui – gerą tvarką”. Tai buvo atsiliepimas į skaitytojos susirūpinimą apleistomis Kelmės evangelikų-reformatų ir I-ojo pasaulinio karo aukų (vadinamomis „vokiečių”) kapinėmis. Straipsnio autorius pateikė trumpą kapinių aprašymą, paminėdamas žymesnius palaidojimus (Lėvių, Plevių, Gruževskių). Kapinių centrinėje dalyje buvo Plėvių šeimos kapas su rūsiu ir antkapiu. V. Rimkus mini, kad Konstantinas von Plėvė kurį laiką gyveno Kelmėje, bet Gruževskių ryšių dėka išvyko į Rusiją, ten baigė mokslus. Teigiama, kad Kelmėje gimė Konstantino sūnus Viačeslavas, vėliau tapęs “stambaus masto carinės Rusijos politiniu reakciniu veikėju”, plačiai taikęs prieš revoliucinius veikėjus represijas, terorą, žydų pogromus. Žuvo nuo studento esero rankos, esą, ir buvo palaidotas Kelmė svangelikų reformatų kapinėse.

Kilminga šeima gal ir būtų likusi mažai žinoma, jei ne Kelmės evangelikų reformatų bažnyčios vargonininko Ernesto von Plėvės anūkas Viačeslavas Plėvė (1846-1904), būsimasis Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras ir valstybės sekretorius, senatorius. Ernestas (kitur minimas Ernstas) Georgas von Plėvė (gimė apie 1781 metus) buvo vedęs Nataliją Karoliną von Močiulskytę (Moczulska) (1779-1852), su kuria susilaukė dviejų sūnų – Adamo (1816-1892) ir Konstantino (1820). Apie Natalijos von Močiulskytės šeimą galima spėti, kilus iš bajorų evangelikų reformatų Močiulskių giminės. Yra žinoma, kad Konstantinas von Plevė apsigyveno Kalugos gubernijos Meščiovsko miestelyje, kur vedė vietos bajorę Elizavetą Michailovą Šamajevą. Ten gimė Viačeslavas. 1851 metais šeima persikelė į Lenkiją, kur Varšuvos gimnazijoje K.von Plėvė gavo inspektoriaus darbą. Apie Viačeslavo vaikystę žinių nėra daug, šiokią tokią informaciją savo memuaruose yra pateikęs Vokietijos imperijos kancleris Bernhardas von Biulovas (Bülow) (1849-1929). Jis mini, kad „Viačeslavas buvo Rusijos vokietis, kilęs iš Rytų Prūsijos bajorų. Dar vaiką tėvas išsivežė į Rusijos Lenkiją, kur buvo įsigijęs nedidelį ūkį. Jaunasis Plėvė augo kaip lenkas. Vėliau jo tėvas išvyko į centrinę Rusiją, kurioje sūnus (Viačeslavas) labai greitai iš lenko patapo rusu, kaip kažkada iš vokiečio tapo lenku”. B. von Biulovas pasakoja apie vardo keitimą: „Vokišką vardą Vilhelmas jis pakeitė į lenkišką Vaclovas, kurį vėliau pakeitė rusišku Viačeslavas”. 1863 metais prasidėjus vadinamajam Sausio sukilimui, gimnazistas Viačeslavas užsirašė į rusų valdžios organizuotą Varšuvos gyventojų savigynos būrį. Vėliau buvo apdovanotas 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo medaliu, nors tokius apdovanojimus imperinė valdžia dalijo daug kam, ypač autoritetą visuomenėje turintiems asmenims, kurie jokiais veiksmais viešai nerodė sukilimui paramos. 1867 metais Maskvos universitete Viačeslavas baigė teisės studijas ir pradėjo tarnybą Teisingumo ministerijoje. 1879 metais buvo paskirtas Peterburgo teismo rūmų prokuroru. Imperatorius Aleksandras II tuometiniam vidaus reikalų ministrui M. Loris-Melikovui rekomendavo atkreipti į kruopščiai ir kvalifikuotai dirbusį V. Plėvę dėmesį. Valdovo kantrybę perpildė 1880 metų  vasarį teroristų narodovolcų („liaudies valios” ) surengtas pasikėsinimas Žiemos rūmuose, kur sprogimas suniokojo dalį pastato, žuvo dvylika niekuo dėtų žmonių. V. Plėvei buvo pavesta atlikti tyrimą, kurio metu susipažino su sosto įpėdiniu Aleksandru III. Po metų, 1881 m. vasario mėn., teroristams nužudžius Aleksandrą II, 35 metų sulaukęs V. Plėvė buvo paskirtas Policijos departamento viršininku. Jam pavyko reformuoti departamentą, pritraukti jaunus ir išsilavinusius darbuotojus, atsisakyti neefektyvių, dažnai prievarta ir kankinimais paremtų tyrimo metodų, sukurti platų informatorių tinklą, rinkusį informaciją apie pogrindyje veikusius asmenis. Tai davė rezultatą – per trejus metus dauguma socialistinių teroristinių gaujų buvo išaiškintos ir neutralizuotos. 1881-1884 metais Rusijoje prasiautė žydų pogromų banga. Imperijoje žydų užsipuolimai, niekinimas, valdžios savivalė jų atžvilgiu buvo kasdienybė. V. Plėvė žydų pogromuose matė kenkimą valstybės tvarkai, todėl reagavo nedelsdamas. Policijos departamentas išaiškino ir atidavė teisingumui pogromų organizatorius ir juose dalyvavusius asmenis, o žydų apsaugojimas nuo pogromų buvo viena iš pagrindinių departamento veiklų. V. Plėvė palankiai žiūrėjo į žydus, būdamas vidaus reikalų ministras ne kartą buvo susitikęs su sionistų sąjūdžio vadovu T. Hercliu, kuriam žadėjo visokeriopą paramą Rusijos žydų išvykimui į Palestiną.

1902 m. V. Plėvė buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Šiose pareigose jam teko spręsti klausimą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Paskutinį XIX a. dešimtmetį rusinimo politika atsidūrė aklavietėje – žemaičiai ir lietuviai nesidavė rusinami, didėjo priešiškumas caro administracijai. Vis labiau valdžioje plito nuomonė, kad įvestas lietuviškos spaudos draudimas, katalikų bažnyčios veiklos varžymas daugiau kenkia, negu duoda naudos. Dar labiau padėtį sukomplikavo vadinamoji Antano Macijausko žemėlapio byla. 1900 metais Peterburge 2 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdintas pirmasis lietuvių kalba ” Žemėlapis lietuviškai latviško krašto”. Pardavus dalį žemėlapių, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkas  kunigaikštis N. V. Šachovskojus įsakė likusį tiražą konfiskuoti. A. Macijauskas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą V. Plėvę ir dėl kunigaikščio N. V. Šachovskojaus veiksmų iškėlė bylą. Nagrinėjant bylą, buvo išsiaiškinta, kad nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo įvestas spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis. Žemėlapio byla paskatino ir kitus lietuvybės gynėjus kreiptis su ieškiniais dėl konfiskuotų ar neleidžiamų spausdinti lietuviškų leidinių. 1902 m. pabaigoje imperatorius Nikolajus II patvirtino Senato teismo nutartį, kurioje buvo pripažintas įvestų spaudos draudimų neteisėtumas ir nenaudingumas imperijai. 1903 m. balandį vidaus reikalų ministras V. Plėvė savo aplinkraštyje konstatavo, kad jokie nurodymai, paremti caro nuomone, jei ji nėra paskelbta oficialiai, negali būti teisinis pagrindas imtis administracinių priemonių. 1904 m. vasario 29 d. V. Plėvė ministrų komitetui pateikė svarstyti raštą „Lietuviškų-žemaitiškų leidinių rašmenų klausimu”. Šį dokumentą sovietinės okupacijos laikotarpiu 1974 metais pirmą kartą paskelbė istorikas dr. A. Tyla, visas dokumentų rinkinys „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla” buvo išleistas 2004 metais. Sovietinė valdžia neleido, kad dokumentai būtų prieinami viešai, išleista knyga buvo pardavinėjama su instituto direktoriaus leidimu. Sovietams netiko, kad jų kaip reakcionierius ir revoliucionierių persekiotojas vaizduojamas V. Plėvė buvo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo šalininkas, kiti faktai atrodė ideologiškai pavojingi. Pavyzdžiui, atsakydamas į Liaudies švietimo ministro G. E. Zengerio, kuris buvo draudimo šalininkas, raštą V. Plėvė švietimo ministrui atsako, kad yra „linkęs šį klausimą spręsti panaikinant visus potvarkius, draudžiančius lotyniškus rašmenis”. V. Plėvė sutiko su kito spaudos draudimo panaikinimo šalininko Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus kunigaikščio P. Sviatopolskio-Mirskio mintimi, kad „tik lietuvių genčiai buvo padaryta išimtis, kurios ši tauta nenusipelnė ir kuria buvo pasiekti tik neigiami rezultatai”. Carinė administracija turėjo savų tikslų, buvo tikimasi , kad draudimo panaikinimas “suteiks teisingą kryptį lietuvių tautos raidai”, palengvės valdymo uždaviniai, bus kontroliuojamas spaudos turinys. Užsienyje leidžiant lietuvišką spaudą, ją nelegaliai platinant, valdžia negalėjo daryti jokios įtakos turiniui, todėl įžvelgė pavojų, kad lietuviai pradės tolti nuo Rusijos, pasiduos plintančių socialistinių revoliucinių idėjų įtakai. Ministrų komitetas po svarstymo pritarė V. Plėvės siūlymui panaikinti 1865 m. rugsėjo 23 d. įvestą lietuviškos spaudos draudimą. Balandžio 24 d. komiteto nutarimą patvirtino imperatorius, o gegužės 1 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – gegužės 7 d.), V. Plėvė slaptu aplinkraščiu informavo gubernatorius ir kitus aukštus valdininkus, kad yra atšaukti visi ribojimai lietuvių ir žemaičių raštijai.

V. Plėvė, eidamas įvairias pareigas, užsitarnavo autoritetą aukščiausiose politiniuose sluoksniuose. Laikėsi politinės linijos, kad galima suderinti imperatoriaus valdžią, plačią savivaldą ir politines piliečių teises. Tarnybos reikaluose buvo konkretus, turėjo fenomenalią atmintį, buvo įžvalgus pasirinkdamas savo pavaldinius, vertino jų nuomonę. Dėl jo kompetencijos, nuoseklumo imperatoriai Aleksandras III ir Nikolajus II laikė jį savo asmeniniu draugu. Socialistinių teroristų numalšinimas, antisemitinių riaušių organizatorių ir dalyvių atidavimas teisingumui V. Plėvės atžvilgiu užtraukė tiek vienų, tiek kitų šalininkų neapykantą – tiek Rusijoje, o ypač Europoje ėjusioje rusų emigrantų spaudoje buvo formuojamas reakcingo ir žiauraus veikėjo įvaizdis, kurį pasigavo tenykštė spauda ir Rusijos imperijos emigrantų laikraščiai. Neilgai trukus po spaudos draudimo panaikinimo, 1904 m. liepos 28 d., V. Plėvė žuvo Sankt Peterburge pasikėsinimo metu. Dėl jo žūties buvo džiūgaujama, JAV ėjusiame lietuvių laikraštyje “Lietuva” 1904 m. rugpjūčio 5 d. numeryje rašė: „Užmuštas ministeris, apart urėdninkų, daugiau niekur neturėjo simpatijos, kad iš tikro ant jos neužsipelnė. Gero nieko nepadarė, o pikto tiek, kiek tik įstengė. Laikraščiai sako, buk Plehwė yra lenkiškos kilmės ir buk pirmutinis jo darbas buvo kad jį užauginusį patėvį išsiuntė į Siberiją.” Rugpjūčio 7 d. „The New York Times” pasirodė Waclaw Perkowski žinutė „Von Plėvė nėra lenkas”, kuria atkreipiamas dėmesys į dienraščio paskleistą informaciją, kad žuvęs Rusijos ministras buvo lenkų kilmės. Autorius teigia, jeigu jaunystėje Plėvė ir jautėsi priklausąs lenkų diduomenei, kuri jam suteikė išsilavinimą, tai vėliau, dalyvaudamas Rusijos valdžios pusėje 1863 m. sukilimo metu, lenkus išdavė. Už tai Judas caro buvo apdovanotas valdžios postais ir atidavė kūną bei sielą persekiodamas lenkų „išdavikus” ir naikindamas lenkų nacionalizmą”. Aiškinama, kad pavardės priešdėlis „von” rodo, kad Plėvė buvo vokiškos kilmės”.

Nedaug yra žinoma apie Viačeslavo Plėvės asmeninį gyvenimą. Buvo vedęs Prancūzijos karo atašė Rusijoje dukrą Zinaidą Užemecką-Gricevič, turėjo sūnų Nikolajų ir dukterį Elizavetą. Buvo palaidotas ne Kelmėje, kaip teigė V. Rimkus, o Sankt Peterbugo Novodevičės kapinėse.

K. Šapiro nuotrauka