Siaurukas Lauksargiai-Kelmė

Egidijus ŪKSAS
(Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka)

1914 metų rugpjūtį prasidėjęs I-asis pasaulinis karas (tarpukaryje vadintas Didžiuoju karu) greitai pasiekė Lietuvą. Vokietijos-Rusijos imperijos pasienyje esančios Lietuvos žemės jau 1914 metų pabaigoje tapo karo veiksmų lauku, o 1915 metų pirmoje pusėje karas apėmė beveik visą Lietuvą. Balandžio pabaigoje sutelktos Vokietijos pajėgos pradėjo puolimą Šiaulių–Jelgavos kryptimi. Vokiečiai užėmė didžiąją dalį Žemaitijos, kartu ir Šiaulių miestą. Tuo metu vokiečiai jau kontroliavo Kelmę, Tytuvėnus, Kražius, Vaiguvą, Užventį ir Šaukėnus. Tačiau dėl atkaklaus Rusijos pajėgų pasipriešinimo užimtų teritorijų vokiečiai nesugebėjo išlaikyti ir buvo priversti atsitraukti iki Dubysos–Ventos upių linijos, kur abi kariaujančios pusės savo pozicijas išlaikė iki vasaros vidurio.

Vieni didžiausių susirėmimų vyko palei Dubysos upę, vadinamojoje Saudininkų–Laugalio linijoje. Pozicijos ėjo iš rankų į rankas, dėl aktyvių abiejų kariuomenių veiksmų labai kentėjo vietiniai gyventojai, kurie turėjo tenkinti tai vienos, tai kitos pusės poreikius – aprūpinti maistu, apnakvydinti, buvo varomi kasti apkasus ar atlikti kitus darbus.  Rusai taikė „išdegintos žemės“ taktiką – traukdamiesi degino pasėlius, namus, ūkinius pastatus, išvarinėjo vietinius gyventojus, plėšikavo. Užėmusi priešo teritoriją, vokiečių kariuomenė taip pat elgdavosi negailestingai. Karo liudininkė, pabėgėlė K. Paulauskienė 1915 m. balandį rašė savo tėvui V. Žukauskiui į Jungtines Valstijas, Kensingtoną: „O Kelmę palikome bedegant. Prusas padegė. Kai sprogo armotų šoviniai, tai padegė. Apsaugok, Jėzau, kas ten dėjosi. Liejosi kraujas ir viskas virto į pelenus. Dabar nežinome, ar ilgai čia galėsime gyventi. Nes jau vis tiek neprietelius netoli. Jau girdėjome, kad Joniškė užimta.“

Vokietijos karinė vadovybė, siekdama pagerinti kariuomenės aprūpinimą, užimtose teritorijose pradėjo tiesti naujas geležinkelio linijas. Kariuomenės, o vėliau okupacinės valdžios reikmėms buvo  tiesiamos siaurosios 600 mm lauko geležinkelio (Feldbahn) linijos, jų Lietuvoje jų buvo nutiesta 193 km. 1915 m. gegužės 4 d.  nuo Lauksargių pusės (netoli Tauragės) buvo pradėta tiesti Lauksargių-Kelmės lauko geležinkelio linija, kurios ilgis buvo 78 km. Statyba buvo gana greita – klojiniai su bėgiais būdavo atvežami jau surinkti, panaudojant karo belaisvių ir vietinių gyventojų darbo jėgą buvo rengiamos sankasos, pylimai, statomi mediniai tiltai. Be to, buvo skubama išnaudoti sąlyginai ramią 1915 m. vasaros pradžią,  kai abi kovojančios pusės stiprino savo pajėgas. Geležinkelio tiesimui buvo parenkamos kuo lygesnės vietos, apeinamos kalvos. Darbai vyko didele sparta – iki birželio 30 d. buvo pakloti bėgiai iki Skaudvilės, ten įrengta laikina stotis, o liepos 11 d., pasiekus Kelmę, geležinkelis buvo baigtas. Tiesimo darbai buvo baigti prieš pat liepos viduryje plačiu frontu prasidėjusį Vokietijos kariuomenės puolimą. Geležinkelis nuo Lauksargių ėjo per Kalpokus,Tauragę, Joniškę, Juodpetrius, Paegluonį, Batakius, Norkiškę, Skaudvilę, Ivangėnus, Žemygalą, Nemakščius, Milžavėnus, Lendres, Elenavą, Drupstus, Šakalius ir galiausiai pasiekė Kelmę. Tiesiant Lauksargių-Kelmės geležinkelį reljefiškai nelygioje vietovėje, kurioje gausu upių ir upelių, buvo įrengta 80 tiltų. Didžiausias ėjo per Jūros upę, buvo 9 metrų aukščio ir 155 metrų ilgio. Kažkur apie buvusio Kelmės linų perdirbimo fabriko teritoriją buvo pastatyta traukinių stotis, iki jos per Vilbėno upelį buvo įrengtas pylimas bėgiams. Lieka neaišku, ar Kelmės traukinių stotis sulaukė nors vieno traukinio, ar apskritai geležinkelio bėgiai baigėsi ties Kelmės prieigomis, kažkur Dikšių kaime. Įveikti platų Kražantės upės slėnį geležinkelio statytojams galėjo būti labai sunki užduotis. Juo labiau, kad 1915 m. vasara buvo labai lietinga, išsiliejo upės, subjuro keliai. Apie trumpai veikusį geležinkelį Lauksargiai-Kelmė duomenų nėra daug. Pylimo likučiai yra užfiksuoti 1944 m. gruodžio 22 d. vokiečių kariuomenės darytose aeronuotraukose. Tikslių kartografinių duomenų taip pat nėra, pvz. P. Kaminsko kolekcijos vokiečių kariniame žemėlapyje, datuotu 1916 metais, siaurukas atsiremia į Tauragės–Šiaulių kelią šalia Kelmės.

Pradėjus tiesti Tilžės–Radviliškio plačios vėžės geležinkelį, Lauksargių–Kelmės siaurukas turėjo aprūpinti žaliavomis ir maistu geležinkelio tiesėjus. Vėliau juo buvo transportuojamos statybinės medžiagos plačiajam geležinkeliui Lauksargiai–Šilėnai tiesti. Transportinės apkrovos geležinkelyje siekdavo 1500 tonų per dieną. Per tris kilometrus nuo Liolių nutolusiame Drupstų kaime buvo sandėliuojamos Lyduvėnų tilto statybai skirtos medžiagos. Tačiau siaurukas gyvavo neilgai – žiemą pakilus upių vandeniui, geležinkelis daugumoje vietų buvo sugadintas ir nebeatnaujintas. 1915 m. gruodžio mėn. naktį iš 8 į 9 d. potvynio metu atitrūkęs plaustas trenkėsi į tilto per Jūrą atramas, jas išmušė ir nuplukdė ant pylimų. Vandens lygis pakilo ir ledo lyčių srautas buvo toks intensyvus, kad statinio remontas tapo nebeįmanomas – geležinkelio trasa buvo perkelta į šoną ir nuo gruodžio 14 d. ėjo per kaimyninio vieškelio medinį tiltą. 1916 m. sausio 7 d. kilo dar vienas potvynis, ties Batakiais pridaręs kiek didesnių nuostolių: pakilusi Ančia čia visiškai nuplovė trijų metrų aukščio ir 120 m ilgio sankasą.

Mūsų krašte trumpai egzistavęs siaurukas yra įdomus istorinis faktas. Tarnavęs vokiečių okupacinės kariuomenės reikmėms, didesnio atgarsio žmonėse nepaliko. Nutiesus Lauksargių-Šilėnų su geležinkelio tiltu per Dubysą Lyduvėnuose, siaurukas atliko savo funkciją ir buvo išmontuotas. Karo metais, kada visko trūko, bėgių likučius, medieną savo reikmėms greičiausiai išsinešiojo vietiniai gyventojai.