Vilbėno apsuptyje

Mokytojos Anastazijos Vidauskienės-Lukonaitės (1924–2003), gimusios Kelmėje, Gruževskių dvare, spirito daryklos (bravoro) vedėjo Juozapo Lukono šeimoje, prisiminimai (L. Šimkutės užrašyti 2002 m.).

Juozapo Lukono šeima gyveno taip vadinamame „bravorščikų“ mediniame name, stovinčiame priešais bravoro pastatą Vilbėno apsuptyje: tai yra tarp Vilbėno upės ir tarp nuo Gruževskių medinio malūno bėgusio nedidelio upeliuko, nepertoliausiai įtekėjusio į Vilbėną. Buvusio medinio malūno vietoje šiuo metu stovi mūrinis namas (gyvena žmonės), o upeliuko jau nebėra – tik pelkėta vieta. „Bravorščikų“ namui jau daugiau kaip šimtas metų (Jame, kaip ir bravore, šiuo metu gyvena žmonės). Šiame name kambarių išplanavimas beveik liko nepakeistas. Išlikęs ir gontų stogas, tiktai ant jo viršaus uždengtas šiferis. Lukonų butas buvo namo viduryje – du kambariai ir virtuvė. Nuo prūdo pusės esančiame namo gale gyveno dvaro stalius – vadinamas „štelmoku“ arba „stalioriumi“– Lukošius su šeima, turėjęs tris ar keturis vaikus. Dar tilpo ir staliaus dirbtuvė. Kitame gale būdavo įsikūrusi dvaro ūkvedžio šeima (Ūkvedžiai dažnai keisdavosi).

Vidauskienės tėvas Juozapas Lukonas (1880–1927) spirito daryklos vedėju buvo iki 1920-ųjų metų. 1921 m., pertvarkius spirito daryklos pastatą, čia įsikūrė Kelmės progimnazija. Iki 1920-ųjų bravoro patalpos buvo naudojamos pagal tikrąją jų paskirtį – buvo gaminamas spiritas ir spirituotas alus. Bravoras pirmame aukšte buvo be pertvarų – ten buvo sustatytos specialios mašinos. Pastato viršuje buvo sandėliai „gatavai“ produkcijai ir bravoro vedėjo kambarys. Spirito daryklos pastato kairėje pusėje iš galo stovėjo medinis priestatas (neišliko). Priestatas buvo dviejų dalių. Vienoje jų, besiribojančioje su bravoro pastatu, buvo bulvių sandėlis. Mat iš bulvių gamino spiritą. Į šį sandėlį buvo galima patekti tik iš bravoro – buvo vidinės durys. Iki šiol yra išlikusi plytomis užmūrytos kiaurymės žymė. Kitoje priestato dalyje buvę „bravorščikų“ tvartai, į kuriuos įeiti buvo galima tik iš lauko (šiuo metu šalia spirito daryklos stovintis baltų plytų tvartas pastatytas žymiai vėliau, po karo).

Kai tėvas mirė, Anastazijai buvo vos treji. Tapusi našle, Vincenta Jucaitė-Lukonienė turėjo išmaitinti penkis vaikus: keturias dukras (Oną, Zosę, Justiną ir Anastaziją) ir vieną sūnų (Juozą). Kartu dar gyveno mamos tėvas Pranciškus Jucius. Jis mirė 1937 m., sulaukęs daugiau kaip šimto metų. Senelis Anastazijai ne kartą yra pasakojęs, kaip jis dirbo pas ponus Gruževskius. P. Jucius, kaip ir jo žentas J. Lukonas, dirbo „prie bravoro“. Jam tekdavo Gruževskių spirituotą alų vežti net į Rygą. Veždavo arkliais senuoju Šiaulių plentu. Pranciškus važiuodavęs vienas (tik dėl viso pikto įsidėdavo kirvį) dengtu vežimu, taip vadinamu „fura“, prisikrovęs pilną alaus statinių.

Nuo 1921 metų spirito varykloje įsikūrė progimnazija. Interjeras buvo specialiai paruoštas, pritaikytas mokslams, gražiai sutvarkytas. Visi Kelmės ponai dėjo pinigus ir išlaikė. Pamokos vykdavo antrame aukšte, kur buvo ilgas koridorius ir iš abiejų pusių klasės. Iš viso buvo 9 patalpos: aštuoni klasių kambariai ir mažiukas mokytojų kambarys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai progimnazija buvo iškelta, panelės Adolfina ir Zofija Gruževskaitės bravoro pastate buvo įkūrusios našlaičių prieglaudą, kuriai vadovavo vienuolės kazimierietės. Į ją buvo sukviesti vaikai iš dvaro teritorijos. Didelius remontus dvaro panelės buvo padariusios prieglaudai – gražiai viskas atrodė. Antrojo Pasaulinio karo metais bravore laikinai buvo įsikūrusi Kelmės gimnazija (direktoriaujant Jonui Vadeikiui), o dvaro rūme tuomet šeimininkavo vokiečiai.

P.S. Štai kaip apie Kelmės dvaro spirito daryklą rašo Rasa Butvilaitė (Kelmės dvaro sodybos architektūros raida XVI–XX amžiais. – Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai. – Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2008. – p. 120,121):

„Vakarinėje sodybos pusėje, ūkinėje-gamybinėje dalyje, prie Vilbėno upelio, senojo medinio bravoro vietoje buvo sumūryta erdvi svaigiųjų gėrimų darykla. Tvirto, iš akmenų sumūryto stačiakampio dviaukščio pastato interjeras sunaikintas XX a. antrojoje pusėje gyventojams pristačius pertvarų, tačiau išorė išlaikė visus autentiškus bruožus. <…> Bravoro architektūroje liaudiškos statybos bruožai organiškai susieti su stilinės architektūros elementais, pastatas įdomus savitais dekoro motyvais, raudonų plytų ir akmens mūro deriniais, kokie plito Lietuvoje romantizmo architektūroje. Pieninė, bravoras ir malūnas galėjo būti pastatyti XIX a. antrojoje pusėje, kai panaikinus baudžiavą, dvaras pradėjo ūkininkauti naujomis sąlygomis. Tuo metu Lietuvos dvarų sodybose buvo pastatyta išties daug panašios paskirties gamybinių mūro pastatų“.