Dar kartą apie seniūnijų jungimą

Po to, kai rašėme
Dar kartą apie seniūnijų jungimą

Grįžti prie Tytuvėnų seniūnijų jungimo temos šįsyk „prisiprašė“ rajono tarybos narys Tadas Kasparas, kuris, beje, ir pristatinėjo Tytuvėnų krašte seniūnijų jungimo naudą. O kadangi ja Tytuvėnų krašto žmonių neįtikino, gyventojai bemat apie tūkstantį parašų prieš tokias užmačias surinko, tai Tadas socialiniuose tinkluose dėl to net „Bičiulį“ apkaltino, girdi, net etika buvusi pažeista…

Diskusijai net nepasiruošta

Tadas savo įraše internete nurodo, kad seniūnijų, kaip ir kitų administracijos struktūrų, peržiūra yra administracinio pobūdžio strateginis planavimas į ateitį. Girdi, „tam ir buvo reikalingi šie susitikimai nuomonių sklaidai, pasidalinimui ir ateities planavimui, prognozavimui. Susitikimuose su gyventojais savivaldybės vadovai DISKUTAVO dėl poreikio jungti seniūnijas į vieną, pristatyta procedūrinė seniūnijų sujungimo seka, jeigu gyventojai pritartų sujungimo idėjai“, o dėl to buvę būtina netgi papasakoti chronologinę tvarką, nes „kitu atveju natūraliai gyventojai klaustų procedūrų eiliškumo „kas būtų jeigu būtų“.

Deja, Tytuvėnų krašte jokių diskusijų nebuvo. Tadas pristatė rajono valdžios ketinimus, juos patvirtino meras Ildefonsas, vicemeras Kęstutis pabėgo iš salės, o tytuvėniškiai vieningai suošė: „Ne!!!” Gyventojai nė į vieną klausimą nesulaukė motyvuoto atsakymo. O žmonės mielai būtų vertinę bendrus paskaičiavimus (ne tik vieno seniūno atlyginimą), kokia nauda iš to gyventojui, ko tuo siekiama. Ar tai nėra tik ketinimas „pasistatyti“ savą seniūną? Deja… Ir jei tai vadinama diskusija, tuomet ji tolygi pasipešiojimui su plikiu.

Istorija pagal Tadą

Kad įrašas socialiniuose tinkluose atrodytų solidesnis, rajono valdžios ginklanešį man primenantis Tadas puolė net istoriją aiškinti. Tytuvėnų krašto istorija pagal Tadą Kasparą tokia buvusi, nes „šaltinyje „Tytuvėnai. Istorija, kultūra, meno paminklai“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006) rašoma: „1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos miestuose ir miesteliuose ėmė veikti nauji savivaldos organai, pakeitę sovietiniais metais buvusius Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomuosius komitetus. 1990 m. balandžio 4 d. nustojo funkcionuoti Tytuvėnų miesto vykdomasis komitetas ir pradėjo veikti Tytuvėnų miesto merija (kituose šaltiniuose seniūnija). Meru išrinktas Gintautas Barčauskas, jo pavaduotoja — Emilija Barkauskienė, kuri 1994 m. vasario mėnesį tapo mere (seniūnijos vadove). 1995 m. keičiant Lietuvos miestų savivaldos tvarką, merijas pakeitė seniūnijos”. Taip išeina, kad Tytuvėnai turėjo vieną bendrą seniūniją su daugiau gyventojų nei yra dabar (2001 metais fiksuota ~6837 gyventojų). 1995 m. gegužės mėnesį įsteigta Tytuvėnų seniūnija, pavaldi Kelmės rajono savivaldybės administracijai. Seniūnijai vadovauti išrinkta E. Barkauskienė seniūnijos gerove rūpinosi iki 2000 m. Nuo 2000 m. miesto seniūnijai vadovauja Romas Čerkauskas (ilgametis seniūnas netrukus baigs karjerą). Nuo 2003 m. apylinkių seniūnijai pradeda vadovauti Stanislovas Baltrušaitis, nuo 2011 m. – Valdas Ivanauskas.“

Istorija pagal tytuvėniškius

Paskaičius tokius blėnis, nebeatlaikė net Tytuvėnų seniūno Romo Čerkausko nervai. Šis žmogus yra reto ramumo, nuosaikumo, o kad veltųsi į diskusijas socialiniuose tinkluose – visai negirdėtas dalykas. Bet šįsyk Romas Čerkauskas nebeatlaikė: „Skaitau ir stebiuosi autoriaus nekompetencija. Tytuvėnų miestas ir aplinkiniai kaimai kaip vienas darinys egzistavo tik Tytuvėnų dvaro laikais. Pokaryje buvo įkurtas Tytuvėnų rajonas, kuriam priklausė Tytuvėnų miesto vykdomasis komitetas ir gal dešimt vykdomųjų komitetų dabartinėje Tytuvėnų apylinkių teritorijoje. Panaikinus Tytuvėnų rajoną sumažėjo ir vykdomųjų komitetų skaičius. Galiausiai buvo palikta Tytuvėnų miesto, Tytuvėnų apylinkės ir Kiaunorių vykdomieji komitetai. Kiaunorių V.K. buvo panaikintas apie 1986 metus ir visa teritorija prijungta prie Tytuvėnų apylinkės. Labai keista, autorius rašo, kad nuo 1990 metų panaikinus Tytuvėnų DŽDTVK buvo įkurta Tytuvėnų seniūnija, o tai kur dingo Tytuvėnų apylinkės VIRŠAIČIO institucija, kuri buvo sukurta panaikinus Tytuvėnų apylinkės DŽDTVK. Gaila, kad autorius nepaminėjo manęs, jog nuo 1990 iki 1995 Tytuvėnų apylinkės viršaičiu dirbo Romas Čerkauskas. 1995 Tytuvėnų apyl. viršaitis buvo pervadinta į Tytuvėnų apylinkių seniūniją, kuriai pradėjo vadovauti a.a. Antanas Levickas. Taigi visada egzistavo du administraciniai vienetai.“

Taigi, čia atsiduoda ne tik seniūnų, bet ir pačios istorijos keitimu. Juk dar tebėra gyvi žmonės, kurie gerai atsimena viršaičio instituciją. Net su pačiu buvusiu viršaičiu dar galima pasikalbėti.

Ne nuo to galo

Tytuvėniškiai nė nesiginčija, kad idėja mažinti seniūnijų skaičių yra gera. Tačiau tai pradėta daryti ne nuo to galo. Jau rašėme, kad pasirinkta daugiausiai gyventojų turinčios Tytuvėnų krašto seniūnijos, kuriose net gimstamumas nemažėja. Tuo tarpu mažuliukės, teturinčios vos 700 gyventojų, paliekamos ramybėje. Antra, šį žingsnį bandoma žengti visiškai nepasiruošus, be jokių paskaičiavimų ir įtikinamų motyvų. Todėl natūralu, kad tytuvėniškiai bando patys padėti rajono valdžiai rasti atsakymus. Pirmiausiai, jei jau taip drastiškai mažėja gyventojų skaičius (su kuo mes nė nesiginčijame), reikėtų proporcingai mažinti ir rajono savivaldybės aparatą. Kam jų ten daug, jei, cituoju juos pačius, „Ką gali du seniūnai ir seniūnijos – ko negali vienas ir viena seniūnija? Ar kažkada taip buvo?“ Turint tokį stiprų administracinės reformos argumentą, galima daugiau nei perpus Savivaldybės aparatą sumažint, būrelio Tarybos narių atsisakyti. Kam jie bereikalingi beišmirštančiam rajonui? Pigiau būtų dar vieną kapininko etatą įsteigti. O jeigu taip norisi istorinės tiesos, tai perkelkit rajono centrą į Tytuvėnus. Ir nesakykit, kad čia niekada jo tokio nebuvo, tuo labiau, kad dabar ir naujas asfaltas patiestas, susisiekimas puikus, visai ne toks, kaip anais laikais.

Tik nereikia mūsų gąsdinti

Tadas rašo, kad „nereikia gyventojų gąsdinti (šioje vietoje jo rašybos klaidą ištaisiau), kad kažkas „planuojama” už akių, nes buvo vykdoma elementari gyventojų DISKUSIJA, susitikimas ir dėl kitų vietos problemų, tad „aistros” buvo kompleksinės, ne tik dėl jungimo klausimo.“ Ir tikrai šioje vietoje su Tadu sutinku – tik nereikia mūsų gąsdinti. Nereikia be reikalo žmonių pikždinti, nereikia kelti erzelio, jei patys neturit elementariausių sprendimų. Net istorijos labirintuose pasiklysta. Negi rajono galvos mano, kad labai malonu rinkti parašus? Kad žmonės kitokių užsiėmimų neturi? Diskusija – dalykas rimtas ir jai reikia rimtai pasiruošti. Deja, jiems tai nepavyko.