Daudytė paskelbė kursų pradžią

Tradiciškai sugaudus daudytei, pučiamai  kursų piemenų instrumentų skyriaus mokytojo Arūno Stankaus, Kelmės kultūros centre vyko 37-ųjų Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros ir 10-ųjų Žemaitijos bandonininkų kursų atidarymas. Keturias dienas Kelmė gyveno smagiu kursų dalyvių šurmuliu, koncertais, parodomis, susitikimais ir paskaitomis.

Kursuose mokėsi per 170 dalyvių, atvykusių  iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Kursų atidaryme žodį tarusi, šių kursų organizatorė, Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė pasidžiaugė, jog šiais metais Vilniaus rotušėje iškilmingai pagerbti šalies gyvojo kultūros paveldo puoselėtojai, tarp kurių į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyti Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje. Ši vertybė liudija  unikalią paveldo išsaugojimo tradiciją ir pripažįstama, kaip neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, etnomuzikologė, Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų Kelmėje kuratorė Gaila Kirdienė, sveikindama kursų dalyvius ir svečius, sakė, jog nepaprastai džiugina susitelkusi bendruomenė ir tai, jog Kelmė šiuo metu tampa vidurio Lietuvos tradicinės kultūros centru. „Ką išmoksi ant pečių nenešiosi, tad, manau, jog čia pagaminti  jūsų patys pirmieji darbeliai, išmoktas ir atliktas muzikinis kūrinėlis bus sukurti su pačiomis geriausiomis emocijomis“, – sakė Gaila Kirdienė. Sveikinimo žodį bandonijos muzika tarė Žemaitijos  regiono bandonininkų kursų kuratorius, etnomuzikologas Arvydas Kirda. Žemaitijos regiono bandonininkų kursų organizatorius folkloristas Osvaldas Gerbenis sveikino visus norinčius mokytis groti bandonija ir priminė, jog nuo 2017 m. Kelmėje vykstantys kursai mini 10 metų sukaktį. „Kelmėje rengiami kursai yra vieninteliai Lietuvoje, skirti tik bandonininkams. Tai unikalus, kasmetinis renginys, sutraukiantis šio instrumento entuziastus iš visos šalies“, – sakė Osvaldas Gerbenis. Kursų mokytojus, dalyvius, linkėdami gero darbo, sveikino Kelmės rajono savivaldybės meras Ildefonsas Petkevičius, Savivaldybės Švietimo kultūros ir sporto  skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė, Kelmės kultūros centro direktorė Laima Lapinskienė. Po sveikinimo kalbų, Kelmės kultūros centro Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų skyriaus specialistams pristačius kursų mokytojus, kursų dalyviai pasklido Kelmės kultūros centro erdvėse. Kursų metu žinias gilinti ir mokytis buvo galima 8-iuose etnomuzikavimo ir 11-oje tradicinių amatų skyriuose. Bandonija groti mokė etnomuzikologas Arvydas Kirda ir Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė.

Pačią pirmąją kursų dieną surengtas susitikimas su instrumentų gamintojais-muzikantais Albertu Martinaičiu, Arūnu Stankumi, Jonu Chockevičiumi, Guillaume Diamrek (Šveicarija). Tradicinių instrumentų gamybos meistrus kalbino Kelmės kultūros centro renginių vadybininkas, etnomuzikologas Marius Kačiulis. Guillaume Diamrek – Šveicarijoje gyvenantis multiinstrumentalistas, kompozitorius ir instrumentų meistras. Daugiau nei šešiolika metų jis gamina bei tobulina tradicinius styginius instrumentus. Įkvėptas pasaulio tradicinės muzikos, groja daugybe muzikos instrumentų, tarp kurių – afrikietiška kora, lietuviškos kanklės, gitara ir kiti tradiciniai instrumentai iš įvairių kraštų. Guillaume kuria muziką, kuri peržengia kultūrų ir laikmečių ribas, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Guillaume Diamrek, kurio vaikystės svajonė – pagaminti muzikos instrumentą (gal smuiką, gal gitarą) – įsikūnijo ne tik afrikietiškos koros, bet ir lietuviškų kanklių, latviškų kuoklių pavidalu.

Šiaulių simfoninio orkestro „Camerata Solaris“ kontrabosininkas, Šiaulių Dainų muzikos mokyklos  mokytojas, folkloro ansamblio „Vieversėlis“ vadovas ir muzikos instrumentų meistras Arūnas Stankus gamina ragus, daudytes, kankles, basetles bei kitus liaudiškus instrumentus, aktyviai moko jaunimą ir supažindina visuomenę su senaisiais piemenų muzikavimo būdais.

Jonas Chockevičius – muzikos kūrėjas, atlikėjas ir kanklių meistras. Anksčiau žinomas kaip roko grupės „Thundertale“ narys, šiandien jis savo veiklą skiria kanklių tradicijai, instrumentų gamybai ir senųjų giesmių atlikimui. Jonas koncertuoja grodamas savo paties pagamintomis kanklėmis, veda edukacijas ir perduoda meistrystės žinias kitiems. Jonas Chodckevičius yra pagaminęs 147 kankles.

Albertas Martinaitis – šiuolaikinis tradicinių amatų meistras, žmonių  vadinamas Kalviu yra ilgametis tradicinių liaudies muzikos instrumentų meistras. Jis gamina archajiškus instrumentus iš medžio bei metalo, o ypač išsiskiria unikaliais autoriniais kūriniais – iš įvairių Lietuvos regionų akmenų skaptuojamais skudučiais, dar vadinamais „akmeniniais paukščiais“.

Instrumentų gamybos meistrai pasakojo apie savo kelią į amatą, kaip gimsta instrumentas, apie medžiagų instrumentų gamybai paieškas ir pasirinkimą, apie instrumentų balsą ir skambesį. Kalvis Albertas Martinaitis  gamina vardines kankles, taip pagerbdamas  žymių žmonių atminimą. Į Kelmės kursus meistras atvežė kankles vieno neeilinio Kelmės kraštiečio atminimui. Kanklės skirtos Lietuvos teatro režisieriui, pedagogui, kilusiam iš Kelmės rajono Pelėdkojų kaimo netoli Šaukėnų. Rimui Tuminui. „Už medieną ačiū Reginai Kaušienei ir jos vyrui Antanui, suorganizavusiems eglinių rąstų  dar prie premjero Vagnoriaus. Viskas idealu – ir medis ir žmogus iš Kelmės“, – dovanodamas 1401-ąsias kankles Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokyklos kanklių mokytojai Aušrai Vilimaitei–Karyznienei sakė Albertas Martinaitis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Gaila Kirdienė skaitė paskaitą „Kas sieja bandoniją ir dūdmaišį? Nuo sandaros iki tradicijų gaivinimo ypatumų“. Pasak pranešėjos, istoriškai abu instrumentai buvo populiarūs kaimo kapelose, soliniuose pasirodymuose ir šokių muzikavimui. Abu instrumentai reikalauja fizinio oro srauto valdymo (maišo spaudimas alkūne arba dumplių tempimas rankomis), kas lemia panašią muzikavimo dinamiką ir frazavimą. Abu instrumentai XX a. patyrė didžiulę krizę. Dūdmaišis (Labanoro dūda) tarpukariu beveik išnyko, o bandoniją stipriai išstūmė madingesnės chromatinės armonikos ir akordeonai. Paskaitoje pristatyta 2025 m. publikuota knyga „Dūdmaišis Lietuvoje“. Jos pristatyme dalyvavo vienas iš knygos sudarytojų, dūdmaišininkas, tarptautinių „Dūdmaišininkų susipūtimų“ rengėjas Gvidas Kovėra.

Muzikines iliustracijas Gailai Kirdienei ir Gvidui Kovėrai padėjo pateikti bandonija grojantis Arvydas Kirda ir dūdmaišininkas Saulius Lipinskas.

Kolektyvinė monografija „Dūdmaišis Lietuvoje“ yra pirmoji lietuviška knyga, visapusiškai skirta šiam ypatingam instrumentui bei dūdorių tradicijos atgimimui. Senieji rašytiniai šaltiniai apie dūdmaišius Lietuvoje siekia XVI a. Knygoje pasakojama, kaip šis instrumentas istoriškai vadintas tiesiog dūda arba kūline (dažniausiai sieta su Labanoro dūda), o pats terminas dūdmaišis prigijo tik apie 1970-uosius. Dūdmaišis baltų kultūroje turi itin stiprias sąsajas su mitologija, požemio pasauliu ir ritualais – knygoje gvildenami šie dvasiniai instrumento aspektai Lietuvoje dūdmaišis (Labanoro dūda) ir bandonija (ypač Žemaitijoje) yra neatsiejama mūsų etninės kultūros dalis. Bandoniją ir dūdmaišį sieja tai, kad abu yra dumpliniai muzikos instrumentai. Nors skamba skirtingai, jų veikimo principas ir pritaikymas liaudies muzikoje turi esminių panašumų.