„Kiaunorių dvaro istorijos pėdsakais“

Tytuvėnų kultūros centro Kiaunorių skyrius pakvietė atvykti į Kiaunorių dvarą ir pristatė naujus Kiaunorių dvaro savininkus Jurgitą ir Kilian Hoey. Susipažinti su naujais šeimininkais, dvaro istorija ir numatomais planais atvyko Tytuvėnų apylinkių gyventojai bei kiti Kelmės krašto istorija besidomintys žmonės.

Kiaunorių dvaro mediniai rūmai pastatyti 1851 metais. Juos pastatė dvaro paveldėtojas Ksaverijus Jonas Euzebijus Kiaunarskis. Pirmiausia Jurgita Hoey pasakojimą apie dvarą pradėjo nuo dvaro rūsio, kuris to meto dvarininkams buvo viena svarbiausių patalpų, kuriose buvo sandėliuojamos visos per vasarą suruoštos atsargos žiemai. Dvarui dar priklausė spirito varykla, vėjo malūnas ir koplyčia. Be istorinių faktų J. Hoey dalinosi buvusios dvaro tarnaitės pasakojimais apie įvairius nutikimus rūsyje ir čia matytus prietemoje pasirodančius šešėlius.

Toliau dvaro savininkė vedė visus aplink medinį ponų namą, supažindino su jo neoklasicizmo stiliaus architektūra. Papasakojo apie parkelį ir čia išlikusius medžius, kurie padeda nusakyti jo amžių. Jurgita pasakoja apie kitas išlikusias dvaro detales, kurias siekia išsaugoti. Moteris kalbėdama neslepia jaudulio ir nekantrumo imtis tvarkymo darbų ir šiam dvarui vėl įkvėpti gyvybės.

Visų dvaro vidaus patalpų aplankyti nebuvo galima, nes dalis jų yra kritinės būklės ir gali būti nesaugios, tačiau didžiąją dalį kambarių pavyko aplankyti. Dvaro vidus buvo pakeistas, nes dvaras Kiaunarskiams priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Karui prasidėjus tuometinė dvaro šeimininkė buvo ištremta į Sibirą, o dvaras buvo konfiskuotas. Karui pasibaigus Kiaunorių dvare įkurta mokykla, todėl patalpos buvo sudalintos į mažesnes, kad tiktų klasėms, o vėliau čia buvo įrengti gyvenamieji kambariai mokytojams.

Dvare yra išlikusios senos krosnys, iki pertvarkų kiekvienas kambarys buvo skirtingos spalvos: mėlynas, žalias, raudonas, rožinis ir t.t., kaip tai buvo būdinga devyniolikto amžiaus laikotarpiui. Pagal dokumentus dvare yra septyniolika kambarių.

Atvykus prie Kiaunorių dvaro dėmesį atkreipia ne tik dvaro dydis, bet kvapą gniaužia nepaprasta aplinka. Dvaras stūkso ant kalnelio, nuo jo driekiasi vaizdas į laukų platybes. Dvarvietę aplinkui supa medžiai, krūmynai, gamtą mylinčiam žmogui tai tikras ramybės kampelis.

Po ekskursijos svečius dvaro šeimininkai džiugino koncertu, čia pasirodė Šiaulių kultūros centro vokalinis ansamblis „Dainora“ (vadovė Ramutė Majauskienė) ir laukė vaišės Kiaunorių dvare.

Norėdami sužinoti, kaip kilo mintis įsigyti apleistą dvarą Kelmės rajone, pakalbinome dvaro savininkę Jurgitą Hoey.

– Kaip kilo mintis įsigyti Kiaunorių dvarą? Gal Jus sieja koks ryšys su Kelmės rajonu?

– Dvarą įsigijome visiškai atsitiktinai, visada norėjome gyventi Italijoje ar Ispanijoje kai ateis laikas išeiti į pensiją, bet vieną rytą atsikėlusi supratau, kad reikia grįžti į Lietuvą, graži saugi šalis, gal tik klimatas truputį šaltesnis. Savoje šalyje ir sienos padeda, nes jokių ryšių su Kelmės rajonu ar Žemaitija neturime… aš dzūkė.

– Kada jį įsigijote?

– Dvarą įsigijome prieš dvejus metus, bet laukėme, kol vaikai pabaigs mokslus ir įsikurs Airijoje. Dabar turėtų prasidėti mūsų laikas.

– Ar daug išlikusių šaltinių ir informacijos apie šį dvarą?

– Apie dvarą išlikusių šaltinių labai mažai, stengiamės surinkti po kruopelytę iš archyvų ir išlikusių žmonių pasakojimų. Deja, neturime vidaus nuotraukų, tik kelios fasado nuotraukos ir keli piešiniai. Bet parko kaštonai visada primins dvaro amžių ir kažkada buvusią didybę.

– Kokie Jūsų planai jį įsigijus? Kaip supratau, planuojate jį sutvarkyti, tačiau ar tai gali tapti kokiu muziejumi ar lankytina vieta turistams ir vietiniams žmonėms?

– Idėjų tiek daug, kad sunku kažkaip viską sudėlioti į lentynas galvoje. Žinoma, bus atidarytas visuomenei, kaip muziejus, kuriame galima pajusti ne tik XIX amžiaus didybę, bet ir sovietų metų liūdesį. Tai turėtų būti laiko kapsulė, vedanti iš neoklasicizmo į Art Deco stilių, Mid-century minimalizmą ir prislėgtus 80-uosius metus. Parko atgaivinimas būtų vienas iš pagrindinių darbų, kad būtų sukurtos erdvės ramiems pasivaikščiojimams.

– Jau pradėjote darbus kieme, šiek tiek pastato viduje. Kokie kiti numatyti žingsniai?

– Šiuo metu svarbiausia sutvarkyti stogą, kažkaip baigiame priprasti prie nuolatinio kapsėjimo lietaus metu, bet tai kenkia pastato medienai. Taisymo darbai turėtų prasidėti spalio mėnesį, o pilnas stogo dengimas dar turės palaukti. Parke bus atsodinami medeliai ir kuriamos privačios erdvės. Labiausiai svajojame apie dekoratyvinius krūmus ir ąžuoliukų alėją, kad ateinančios kartos galėtų gėrėtis. Ąžuoliukus noriu užsiauginti iš Kiaunorių ąžuolo gilių.

– Kokie didžiausi iššūkiai įsigijus apleistą dvarą?

– Didžiausi iššūkiai buvo pradžioje, kol pripratome prie stovyklautojų sąlygų – vanduo iš šulinio, skalbimas rankomis, elektra tik 3 kambariuose. Kai į dvarą atkeliavo šaldytuvas, buvo žingsnis į priekį, šiukšlių išvežimas – dar vienas žingsnis, suremontuota krosnis dar žingsnelis pirmyn… Ir taip mažais žingsneliais… Didžiausias iššūkis turbūt dvaro dydis ir su tuo susijusios išlaidos… Bet besiklausant pelėdų už lango aplanko visiška ramybė.