Naujasis Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas – Egidijus Grakauskas

Naujose pareigose Egidijus Grakauskas darbuojasi jau nuo šių metų liepos 1 dienos. Prieš tai E. Grakauskas dešimt metų dirbo Panevėžyje, kur prasidėjo jo karjeros kelias, po to septynerius metus dirbo Klaipėdoje, mėnesį – Vilniuje, o po to buvo paskirtas į Kelmę. Šiuo metu Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas įsikūrė Kelmėje, tačiau savaitgaliais vis grįžtą į gimtąjį Panevėžį arba antrais namais tapusią Klaipėdą.

E. Grakauskas pasakoja, kad šią profesiją pasirinko labai netikėtai. Baigus mokyklą, jį patraukė statybininko specialybė, kurios ir pradėjo mokytis. Atliekant praktiką vienoje įmonėje, jų darbas buvo pastatyti Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastatą. Tačiau nutiko taip, kad įmonė, kurioje tuo metu dirbo Egidijus, bankrutavo. „Prisimenu, kad mūsų darbų vadovas pasakojo, kad išeina dirbti į priešgaisrinę tarnybą, ten bus atsakingas už turtą. Galvoju, va, aš statybą mokiausi, galiu eiti į gaisrinę ūkvedžiu dirbti. Nuėjęs darbintis sulaukiau pasiūlymo tapti ugniagesiu. Šitaip netikėtai apsivertė mano planai ir tapau ugniagesiu“, – apie likimo pakeistą karjeros kelią pasakoja E. Grakauskas.

Kelias šios specialybės link prasidėjo nuo griežtos medicininės apžiūros, po kurios laukė fizinių normatyvų išbandymai. Juos įveikus, 2009 metais prasidėjo du mėnesius trukę ugniagesio gelbėtojo kursai, kuriuos baigęs E. Grakauskas buvo iš karto įdarbintas. Per aštuoniolika metų vyras dirbo ugniagesiu, po to skyrininku, vairuotoju, pamainos vadovu ir taip vis kilo pareigose iki šiandienos viršininko pareigų. Paklaustas apie artimųjų reakciją dėl staigaus karjeros pokyčio, E. Grakauskas išduoda, kad jie reagavo neigiamai. Labiausiai jo šeimą neramino tuo metu sklandęs dar iš sovietinių laikų užsilikęs stereotipas, kad priešgaisrinė tarnyba – tai alkoholikų tarnyba. „Puikiai prisimenu, kaip teta sakė: „Vaikeli, kur tu eini, gi ten visi geria, kokia bus tavo reputacija“. Nuo tada, kai pradėjau dirbti, nieko panašaus nemačiau, to nebebuvo likę. Kaip tik į tai labai griežtai žiūrima, aptikus bent menkiausią alkoholio kiekį kraujyje yra iš karto atleidžiama iš darbo. Kiekvienas, pradėjęs dirbti šioje srityje, turi suprasti savo atsakomybes ir žiūrėti į darbą rimtai“, – prisimena Egidijus.

Kaip pats Egidijus Grakauskas pasakoja, šis darbas jam ne tik labai įdomus, bet ir prasmingas: „Man ir pats ugniagesio darbas labai patiko. Nors jis ir buvo pamainomis, kas ketvirtą parą, aš galėdavau eiti kiekvieną dieną. Sakydavau, kad manęs nekeiskit, neduokit man išeiginių, nes norėjau dirbti, laukdavau iškvietimų, incidentų – visur važiuodavau „užsidegęs“. Kai pradėjau dirbti, įsivaizdavau, kad mes nuolat važiuosim į įvykius, gesinsim gaisrus, gelbėsim žmones. O būdavo, kad sėdi mėnesį be iškvietimo, tačiau tuo metu vykdavo įvairūs mokymai ir kiti užsiėmimai. Bet kai buvau jaunas, man atrodė, kad treniruotės beprasmės ir norėjos tik važiuoti į įvykius. Po to, žinoma, supranti, kad kiekvienas toks įvykis yra nelaimė žmonėms. Juk yra posakis: „Kai ugniagesiai miega – žmonės juokiasi, bet kai ugniagesiai dirba – žmonės verkia“, tai geriau, kad žmonės juoktųsi. Po kurio laiko išsilaikiau vairuotojo kategorijas, tad tapau ir vairuotoju. Tuomet, aišku, pareigybės dar nebuvo išskirstytos taip, kaip dabar. Ugniagesiai, kurie išsilaikydavo kategorijas, galėdavo vairuoti. Pirmiausia, septynerius metus dirbau ugniagesiu ir mane pradėjo dominti pamainos vado pareigos, nes aš daug ką savo vadui padėdavau ir matydavau, kokios jo užduotys iš arti. Vyko atranka į šią poziciją, aš dalyvavau ir mane išrinko. Trejus metus dirbau pamainos vadu ir taip susiklostė aplinkybės, kad teko išsikelti gyventi į Klaipėdą. Klaipėdoje apie metus laiko dirbau skyrininku, tada atsirado laisva vyriausiojo specialisto pareigybė. Laimėjau šį konkursą, dirbau šiose pareigose apie metus ir tada dalyvavau atrankoje į Klaipėdos trečiosios komandos viršininko poziciją, juo išdirbau apie penkerius metus, vėliau buvau paskirtas į Gargždų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą tarnybiniu būtinumu. Galiausiai mane perkėlė į Vilniaus penktąją komandą. Ten dirbau vos mėnesį ir mane perkėlė į Kelmę“, – pasakoja Egidijus Grakauskas.

Kadangi Egidijus Grakauskas Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirba jau aštuoniolika metų, didžioji dalis įvairių pareigybių funkcijų jam yra gerai pažįstamos ir žinomos. Tačiau vyras neslepia, kad kartais pasigenda darbo įvykio vietoje: „Iš pradžių, kai tapau administracijos darbuotoju, vyriausiuoju specialistu, būdavo taip, kad gavus aliarmą pašokdavau, nes atrodydavo, kad man reikia bėgti, bet po to apsipratau ir dabar jau reaguoju ramiai. Bet aš pasiilgstu to darbo įvykio vietoje. Kartais jeigu kažkoks rezonansinis ar didesnis įvykis, tai stengiuosi į juos nuvykti, kai tai vyksta mano rajone, mano komandos teritorijoje. Ten nuvykęs stengiuosi padėti savo patirtimi, įžvalgomis“.

Sunkiausia dažnai keičiant pareigas Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui yra prisitaikyti prie naujos aplinkos, žmonių, darbuotojų: „Prie visų reikia priprasti, išsiaiškinti jų galimybes, stiprybes skirtingose srityse. Pats sunkiausias dalykas yra pasikeitusi gyvenamoji aplinka. Pavyzdžiui, Kelmė man yra visiškai naujas miestas, pirmomis dienomis aš net su navigacija čia važinėjau, o visi kelmiškiai iš manęs juokėsi. Bet man Kelmė – be galo gražus miestas. Vietiniai jau, ko gero, pripratę, nebekreipia dėmesio, o man kas kartą palieka įspūdį“.

Nors ir sudėtinga priprasti prie naujos aplinkos, tačiau naujasis viršininkas džiaugiasi čia jį sutikusiu kolektyvu. „Dažnai pastebiu tendenciją, kad mažesniuose miesteliuose kolektyvo nariai brandesni – tarsi vienas kumštis, net ir dabar jaučiuosi atėjęs į šeimą. Tai skiriasi nuo didžiųjų miestų, nes ten kiekvienas rūpinasi savo reikalais, problemomis ir nesijaučia tokios bendrystės“.

Paklaustas, kaip apibūdintų save kaip viršininką, E. Grakauskas išskiria, kad yra reiklus vadovas. Per visą savo karjerą dirbdamas skirtinguose miestuose, jis pats turėjo daug vadovų, iš kurių pasiėmė tam tikrą patirtį ir labiausiai patikusias savybes. Naujasis viršininkas teigia, kad yra draugiškas, nešaukia, nes jam rėkimas savotiškas užsilikęs sovietinių laikų bruožas. Neslepia, kad reiklumas, darbų atlikimas „čia ir dabar“ kartais šokiruoja darbuotojus, kurie prie to nėra pripratę. Paklaustas, ar turi autoritetų, į kurį lygiuojasi, Egidijus šypsodamasis linkčioja ir ima apie juos pasakoti: „Vienas iš autoritetų yra buvęs mano viršininkas Panevėžyje – Darius Paltarokas. Jis buvo viršininkas, kuris suformavo mano suvokimą apie priešgaisrinę tarnybą ir viršininko pareigas, aš esu daug iš jo pasisėmęs. Dar vienas mano pavyzdys – dabartinis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla – labai stiprus direktorius, nes per visą savo tarnybą esu kelis direktorius turėjęs, tai jis mane stipriai nustebino. Tai specialistas su didžiule patirtimi ir išmone. Kai R. Požėla atėjo pas mus dirbti, vos po mėnesio naujose pareigose viską žinojo, mes išsižioję sėdėjome ir klausėme nustebę, kaip greit žmogus įsigilino į problemas, perprato esamą situaciją“.

Egidijus Grakauskas supažindina ir su Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko kasdienybe: „Mano darbo diena atrodo šitaip, ateinu, persirengiu, 7.30 val. nueinu į garažą, priimu rikiuotę, nes keičiasi pamainos, tai išeinančią pamainą paleidžiu, o ateinančią priimu. Tada dirbu prie dokumentų, sužiūriu įvykius, stebiu dienotvarkę. Pas mane ateina pamainos vadas, su juo aptariame dienos darbus, jų eigą. Tada seka dokumentų pildymai, bendravimai su seniūnais, Savivaldybe, nevyriausybinėmis organizacijomis. Užtikrinu tarnybos kontrolę, planuoju darbus ateičiai“. Pačiu didžiausiu tikslu naujose pareigose jis įvardina naujos gaisrinės pastato statybas.

Pasidomėjus praktika ir įvykiais, su kuriais E. Grakauskui teko susidurti per šitiek metų, Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas atviras, jam teko atlikti įvairiausių darbų: šluoti nuo kelio šukes, surinkti gyvsidabrį, gesinti žolės gaisrus, gelbėti skęstančius ir, žinoma, dalyvauti sudėtingose gelbėjimo operacijose, kuriose neišvengta aukų, kurias prisimena iki šių dienų. Keliais įvykiais jis pasidalino ir su skaitytojais: „Mano labai gero draugo antra pusė žuvo eismo įvykyje, ten nebuvo itin kraupaus įvykio, bet jis įsiminė, nes aš pažinojau žuvusiąją. Įsiminė pirmasis žmogus žuvęs gaisre ir kai Klaipėdoje, antrinių žaliavų įmonės prese supresavo du žmones. Rūšiuojant atliekas vienas darbuotojas įjungė presą, o jo viduje du žmonės jį remontavo ir juos supresavo“.

Paklaustas kaip sekasi po tokių įvykių atsigauti, Egidijus Grakauskas atsako, kad gaisrinėje išgirdus aliarmą – visada tikiesi blogiausio. „Manęs dažnai klausia: „Kaip tu reaguoji?“. Kai mes gauname aliarmą, visada tikimės blogiausio. Mums praneša, kad eismo įvykis, galbūt yra prispaustų žmonių arba dega namas ir galbūt viduje yra žmonių. Tai visada esi pasiruošęs blogiausiam scenarijui. Man niekada nėra kilę sunkumų emociškai. Nežinau kaip sureaguočiau, jei tiesiog važiuočiau keliu ir pamatyčiau degantį namą, sustočiau, eičiau į pagalbą ir ten rasčiau sudegusį žmogų arba prieš akis įvyktų eismo įvykis. Man visada sakydavo vyresnieji darbuotojai, kad kai rasi pirmą žuvusį, tai tu jį sapnuosi. Bet aš niekada nesapnavau. Prisiminti – taip, prisimenu, bet nesapnavau, o visų net neprisimenu, su visa pagarba žuvusiems. Bet kai kurie yra išlikę atmintyje. O į mūsų psichologinę būklę stipriai atsižvelgia Centrinės medicinos ekspertizės komisija. Prieš pradedant dirbti, kai atliekama sveikatos patikra, kurią kartojame kas dvejus metus, jos metu stebima ir mūsų psichologinė savijauta“, – pasakoja E. Grakauskas.

Laisvalaikiu Egidijus Grakauskas mėgsta daug vaikščioti pėsčiomis, ypatingai dabar, kai dar pažindinasi su miestu: „Kelmėje sportuoju, daug bėgioju, esu sužavėtas Kelmės parkais. Aktyviai dalyvauju maratonuose, kabinete taip pat kabo medaliai, liudijantys apie mano pasiekimus. Daug vaikštau po miestą, bandau su juo susipažinti. Prieš tai tiek Panevėžyje, tiek Klaipėdoje teisėjaudavau krepšinio rungtynėse, dabar Kelmėje to nedarau, nežinau, ar vyksta varžybos, bet anksčiau po darbo važiuodavau teisėjauti. Taip pat žiūriu krepšinį, palaikau Kauno „Žalgirį“, stebiu jų Eurolygos varžybas, Lietuvos krepšinio lygos derbius. Antradieniais su kolegomis Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje žaidžiame „Auksinį protą“.